8241
Beatos virtuvė

Vaikiškų knygų pasaulyje – mano nuomonė ir mėgstamiausios

(56)

Aš savo gyvenime visada vadovaujuosi rekomendacijomis arba „per pažįstamus“ technika… Todėl man mano draugo, pažįstamo rekomendacija, atsiliepimas vienu ar kitu klausimu visada geriausias indikatorius ir kelrodis. Ir visos geriausios mūsų su vaikais knygos buvo rekomenduotos kitų mamų… Beveik niekada nenusiviliu tuo, ką rekomenduoja draugai. Knygų mugė pritraukia šimtus tokių, kaip aš, kurie yra priklausomi nuo knygų. Aš tikrai turiu stipriai išvystytą priklausomybę, ir žinote, kas baisiausia? – Kad man svarbu turėti… Todėl turiu knygų (NE VIENĄ), kurios dar nuo praėjusios knygų mugės yra nepaliestos ir net neperverstos, bet čia šis prisipažinimas tik šiaip. Nes man pačiai tie knygų gerbėjai, kurie išreikštai aimanuoja, kaip negali gyventi be knygų, iš karto priverčia mane jaustis neadekvačiai tamsuolei, kuri knygų nei skaito, nei myli… Taigi už pakarpos ir atgal prie temos.

Atvirai, šia tema norėjau pasisakyti turbūt jau pusę metų, jei ne visus metus. Paskutinį kartą buvau pasiryžus prieš Kalėdas – nespėjau. O šį kartą supuolė labai tinkamos aplinkybės: susimaišęs laikas, šuns išleisti atsikėliau valandą anksčiau, nei turėjau, o juk ne kasdien pasitaiko neplanuota laisva valanda – taigi, puolu ją tinkamai išnaudoti ir pasisakysiu galų gale apie vaikiškas knygas. Beje, knygų mugei prasidėjus, šen bei ten jau pasirodo visokių nuomonių šia tema. (Štai kad ir gerb. Rokiškio neseniai išpublikuota prognozė apie tai, kad knyga kuo toliau, tuo labiau taps prabangos preke.)

Aplinkybės ir apimtys

Vaikiškų knygų vartotoja esu jau daugiau nei šešis metus. Taigi manau, galiu pasakyti vieną kitą nuomonę. Paskutinės generalinės tvarkos vaikų kambaryje metu bandžiau suskaičiuoti, kiek knygų esame prikaupę. Pirma, tai jų  neįmanoma suskaičiuoti tiksliai, nes jos krūvelėmis yra išsivaikščioję į kitus kambarius ir ten susispietę ar net už sofų užkritę gyvena savo gyvenimą. Bet plius minus jų tikrai bus apie 80, o gal ir daugiau… Nors mano vaikai dvikalbiai, vis tik peržvelgus  akivaizdu, kas kol kas yra tokios literatūros pirkimo bosas – aiškiai aš. Taigi lietuviškų  spaudinių yra truputėlį daugiau. Tris dienas po generalinės tvarkos knygos laikosi savo atskirose lentynose ir lietuviškos su angliškom nesimaišo… Angliškas knygas, beje, aš skaitau taip pat lietuviškai. Ir šiaip, manau, galiu lyginti, kokios yra tendencijos ir, jums leidus, išvardinsiu esminius labai labai generalizuotus skirtumus.. Iš pradžių norėčiau skirtumus apsukti taip: ko man trūksta lietuviškose vaikiškose knygose.

Kieti viršeliai ne visada yra gerai. Visų pirma, formatas ir kokybė. Lietuviškos knygos visos, jei jos yra nors kiek geresnės kokybės, brangios ir panašiai visos yra kietais viršeliais. Nemačiau nei vienos kokybiškos knygos plonais viršeliais. Tai yra yda leidybos, mano manymu, todėl, kad aš noriu lengvai verčiamos, lengvai laikomos rankose, plonos knygos, kurią galėčiau perskaityti vaikui nuo pradžios iki pabaigos prieš miegą. Aš noriu vienos istorijos. Ne penkiolikos. Jei knyga lietuviškai ir plonais viršeliais – ji labai vargana… Nors turiu pasakyti, kad, pvz., plonu viršeliu “Pagrandukas”, taip pat “Vilkas ir Ožiukai” – nors tos knygos tikrai galėtų būti geresnės viskuo (tekstais, iliustracijomis) – jos yra vis tiek labai mėgstamos mano vaikų.

Didaktika/ Mokymas gyventi nuo lopšio. Lietuviškos knygos/ istorijos labai išsiskiria tuo, kad stengiasi išmokyti, pamokyti, supažindinti su pasauliu, pradėti ruošti gyvenimui, kai tuo tarpu angliškos mūsų mėgstamos istorijos yra tiesiog apie vaikui aktualius dalykus, žaismingos, juokingos. Paprastas pavyzdys – Pelytė Smailytė, – iliustracijos puikios, užsidegimas autorių ir leidybos bent jau pradžioj puikus (ir knyga, ir turnė po darželius, ir „Apps’as“, bet mano vaikai neįsimylėjo jos taip, kaip tikėjausi, galbūt jie dar buvo ar yra per maži, bet ten pernelyg viskas sudėtinga, knyga per nepatogi, per daug visko prigrūsta ir pernelyg užsimota vaikus primokyti visokiausių dalykų, kaip veikia bankas, kaip veikia kompiuteris, kaip paskambinti pagalbos telefonu ir t. t. Nežinau, ar autoriai patys turi vaikų, o gal turi vaikų didesnių, kai jau jiems aktualu tokie dalykai, bet mums (nors Pelytė atrodė su dideliu potencialu) meilė negimė, tik simpatija… Man kažkaip atrodo, kad ji pernelyg pritempta prie suaugusių pasaulio.

Iliustracijos. Iliustracijų niūruma – tiksliau, iš viso ko sklindantis liūdesys. Čia labai plati neišsemiama tema. Labai mažas pavyzdys. Brigita Jovaišienė prieš daugiau nei metus išleidusi savo puikią fantastišką knygą vaikams Šuniukas Vincas. Iliustratoriaus Lietuvoje taip ir nerado. Ir Vincą nupiešė iliustratorius iš Anglijos. Aišku, kaštai iliustratoriui iš užsienio yra kosminiai, bet iliustracijos puikios, mano nuomone, nuostabios. Kaip ir pati knyga, bet mano vaikai dar turi truputį paaugti iki jos, nors skaitome po truputį.

Dabar palyginimui turiu pasakyti, kad štai dvi paskutinės žinomų Lietuvos moterų išleistos vaikiškos knygos, kurias abi nupirkau savo vaikams. Tai Nomedos Lėlė ir Erikos Mano gyvūnai. Mano gyvūnų iliustracijos  švelnios ir romantiškos, bet tie šuniukai ir tas berniukas tokių liūdnų akių… Aš vis žiūrėjau žiūrėjau į tas akis ir man jos tokios be žiežirbos…. Bet knyga pati tikrai gera ir mūsų namuose skaitoma. Čia teksto yra mažai, nes kai skaitai dviejų metų vaikui, jam reikia garsų ir ritmo, piešinių, o ne nesibaigiančių sakinių… Ir dar be to dviguba kalba parašyta – šita knyga tikrai verta dėmesio ir aplodismentų..

Kita knyga, kurią norėčiau paminėti  kalbėdama apie iliustracijų svarbą knygos nuotaikai,  yra Nomedos Lėlė. Man be galo patinka Nomeda, aš manau, ji yra neeilinė ir be galo talentinga moteris. Jei nematėte, apsilankykite jos puslapyje. Jos keramika, ypač puodeliai, tikrai yra mano troškimo objektai, bet knyga Lėlė..… Skaičiau, kad štai ką tik autorė gavo ne vieną apdovanojimą už šią knygą Aš ją nusipirkau vos tik ji išėjo prieš Kalėdas, pavarčiau, parvežiau namo ir padėjome mes ją į lentyną….. Aš pasakysiu dabar tik savo nuomonę, bet ta Lėlė man atrodo tokia tokia  liūdna….. tokia melancholiška ir netgi nuskriausta, nors ir šypsos, bet liūdna iki sielos gelmių…. Knygos neskaičiau, nesiskaitė, per daug teksto, per liūdni piešiniai…. Galbūt dar per maži mano vaikai šitai knygai…. bet tas liūdesys, jis kažkoks bent jau man širdį gręžiantis. ….Todėl galite prieštarauti ir piktintis, kaip aš galiu kritikuoti  pripažintą knygą, bet akivaizdu, kad komisijos vadovavosi kitokiais kriterijais, nei aš ar mano vaikai, tai dėl to ir džiaugiuosi…. Man atrodo, kad skaitytojai geriausiai balsuoja tiražais, o komisijos – apdovanojimais, nors be abejonės, apdovanojimai prisideda prie tiražų. Tikiuosi, kad kai vaikai mano paaugs, mes dar atrasim daug naujų knygų, kurios dabar atrodo per liūdnos ar netraukiančios….

Per daug teksto… Na galite mane užmėtyti sugertukais ir sakyti, kad aš visai nesirūpinu savo vaikų lavinimu, tobulinimu, o tik noriu užkimšti bukom iliustracijom, netikra laime ir Disnėjum… Bet teksto dažniausiai lietuviškose knygose  yra PER DAUG. Arba galbūt problema, kad  vaikai maži, aš kalbu apie knygas 3-6 metų vaikams. Vaikai negali sulaukti ir išklausyti tiek tų žodžių ir neretai tik suaugusiam suprantamų paslėptų klodų (čia ypač būdinga kai kuriems labai populiariems lietuvių autoriams, kurie, atseit, rašo vaikams, bet iš tiesų, tai suaugusiems). Galbūt iš tiesų šitos knygos dar turi palaukti…

Nors daug potencialo turinti su puikiomis iliustracijomis knyga Pelytė Smailytė, mano nuomone, labiausiai nukenčia vietomis nuo teksto gausos…. Nors charakteriai puikūs, juokingi, bet vis tiek man ji yra pernelyg didaktinė ir per daug prižaista su tekstu, bet būtent todėl, kad jos tikslas – pamokyti ir išmokyti… Bet vaikai juk ir taip visko gyvenime išmoks? Kodėl jie negali būti tik vaikai????

Taigi, nekreipkite dėmesio į šitą paskutinį, nes aš čia lyginu boingą su akėčiom – juk jie iš esmės skirtingo lizdo paukščiai… Bet man trūksta kaip oro lietuviškų autorių linksmų, nerūpestingų  istorijų, ir nežinau ką, reikėtų daryti… jei ne…

IR dabar pereinu nuo skirtumų ir kritikos prie liaupsių. Be jokių išskirtinių vietų, be jau paminėtų knygų noriu pagerbti ir pagirti vieną super fantastišką dalyką, kuris nutiko lietuviškoje leidyboje vaikų skyriuje. Tai – Lina Žutautė.

Jos knygos yra tai, ko reikia vaikams. Bent jau mano vaikams. Jos yra tokios geros, kad aš vis pasvajoju, kaip būtų nuostabu ir tikrai rastų vietą jos abi knygos, išverstos į daugelį pasaulio kalbų, jos yra tikros… Taip turi atrodyti ir taip turi veikti vaikiška knyga. Mano vaikai moka mintinai, ypač Jurgis, nors jis jau didelis, tuoj bus keturi metai, bet paršeliai niekada neatsibosta… Iliustracijos yra tiesiog fantastiškos, Makės istorija tokia, kokios reikia – pamokanti, bet leidžianti vaikui būti vaiku, tikėti nykštukais ir slibinais… O ne būti tokiu vaiku, kuris žinotų, kam reikalingas bankas ir kaip surinkti pagalbos tarnybos numerį. Todėl, jei jūs turite mažų vaikų ir dar neturite Žutautės Kakės Makės arba Dviejų Paršiukų, tai tikrai nėra nieko kito, ką galėčiau rekomenduoti labiau ar pagirti garsiau. Ir žinote, kodėl??? O todėl, kad Lina (nors aš nepažįstu jos asmeniškai) daro tai, kas jai labiausiai patinka (bent jau aš taip sprendžiu iš to, ką skaitau). Tai yra tikrasis jos pašaukimas, kaip ji sako, kad jai visada labiau patiko piešti linksmus žmogeliukus, o ne natiurmortus. Todėl jos knygos ir iliustracijos yra tikros.  Dar galėčiau kalbėti, bet tik noriu pasakyti BRAVO BRAVO BRAVO. Ir, beje, jos pirmą knygą Kakė Makė rekomendavo ir padovanojo draugė… Ir tikrai rekomendacija yra pats geriausias dalykas.

O aš dabar pateiksiu keletą favoritų mano vaikų kambaryje prieš miegą.

Lietuvių kalba:

Drąsioji Pupulė. Izabelės mėgstamiausia nuo 2 metų… Aš ją turėdavau skaityti ir skaityti, ir skaityti, ir skaityti. Ir dabar niekada neatsisako… Iliustracijos puikios, istorija aiški ir nėra užpildyta viskas žodžių lavina. Dešimt iš dešimt. (Knyga – suomių autorės). Pupulė buvo pirma Izabelės knyga, kurią aš turėjau skaityt ir skaityt kiekvieną vakarą ir niekaip neatsibosdavo, jai ir man:))) Pupulė yra tobula knyga mažiems vaikams – dalykai, su kuriais vaikai lengvai susitapatina ir supranta.,.

Klasika yra klasika ir, tarkime, Kosto Kubilinsko Agė Melagė, Justino Marcinkevičiaus Grybų karas ir Voro vestuvės – yra mėgstamos vaikų  ir, svarbiausia, aš skaitydama jas patiriu neapsakomą grįžimo į vaikystę  saldumą… Visi tie skambūs, juokingi eilėraščiai yra aukso vertės. Net jei vaikas taip ir neišmoksta deklamuoti, jie labai gerai veikia kalbos vystymąsi ir jiems LABAI patinka klausyti eilėraščių, o man raiškiai skaityti…

Mamulė Mū – dar vaikai truputį kartais kai kurioms istorijoms per maži, bet istorija ir draugystės užtaisas nepakartojamas. Mamulė Mū kartais turi daug teksto mano vaikams, bet jos negali nemylėti… Ji yra išprotėjusi netradicinė karvė, kuri po medžius supasi ir čiuožinėja, jis – draugė Varna…. Aš (taigi, mamulė) skaitau ir skaitau. Ji tokia juokinga ir turi dvi dimensijas: viena vaikams (nuotykiai), kita – suaugusiems (gyvenimo perliukai ir ironija)… (autoriai švedai  ir draugės rekomendacija.)

Sargo Nuotykiai (tokia labai rūgšti ir fantazijos kupina knygelė apie sargą ir katiną, kuris mito Elektra, labai tokia old school 2005 metų knyga, bet Jurgis visada prašo paskaityti….(Netyčia pateko, nupirkau knygų mugėje kažkada nukainotą.)

Janosch Panama Labai graži – dar viena Jurgio favoritė, tik vietoj meškučio jam atrodo, kad ten yra Vilkas, todėl turiu sakyt, kad Vilkas… O ne Meškutis ir Tigriukas ieškojo tos Panamos….

Ir dar viena lietuvių autorės knyga, kurią turiu paminėti, ir kuri taip pat nusipelno pagyrimo rašto, yra Ievos Babilaitės Čiauškančios Raidės. Iliustracijos šiltos ir labai gerai sužaista žodžiais mokant abėcėlės. Labai taiklu ir kūrybinga.

O dabar – keletas angliškų knygų, kurios favoritės.

Žirafos nemoka šokti – Giraffes can’t dance. Knygos pabaigoje aš susigraudinu. Knyga fantastiška, iliustracijos gyvos, juokingas, istorija aiški ir su laiminga pabaiga, be nereikalingų žodžių.

Emily Brown And the thing. Apie Dalyką, kuris neleidžia užmigti mažai mergaitei, labai juokinga knyga. Šita knyga yra tokia, kuri yra tiesiog, mano nuomone, tobula vaikiška knyga, plonais viršeliais ir didelė, iliustracijos juokingos, šiltos, mielos, vaikiškos, istorija aktuali vaikams, teksto tiek, kiek reikia, su raiškiais garsus imituojančiais žodžiais –  Jurgis moka mintinai…

Raganaitė Vinė. – išprotėjusi teigiama ragana ir jos katino nuotykiai. Nepakartojama visada. Ragana visiškai crazy, bet be galo simpatiška. Be galo sėkminga knyga. Beje, parduota milijonai egzempliorių, išleista begalinė serijų tų knygų.

Neabejoju, kad kažką tikrai praleidau ir net neabejoju, kad dar atrasiu nuostabių naujų knygų vaikams. Bet nors ir daug literatūros lietuvių kalba vaikams, kur stiebtis ir tobulėti tikrai yra… O dabar būtinai, prašau, pasisakykite, pakomentuokite, pakritikuokite, paprieštaraukite arba pritarkite  ir rekomenduokite savo mėgstamiausias knygas vaikams. Net neabejoju, kad tikrai dar yra labai daug ko atrasti ir daug esu pražiopsojus….

Print Friendly, PDF & Email
Dalinkis:
Komentarai (56)
Komentarai
  1. niamniam parašė:

    Vaiku dar neturiu, taciau pati is vaikystes atsimenu, kad kai esi vaikas, visai nesinori labai daug skaityti, norisi tikru ispudziu. Mano megstamiausios knygos (net susimasciau skaitydama) visgi, irgi yra plonos, plonais virseliais ir dideles. Man irgi jos tokios turi buti. Bet yra ir kitos, kur trecias brolis Jonas ir pan.:)) Man jos irgi patinka, bet cia tikrai, kai labiau paaugi. Kartais pries miega norisi ir ilgu pasaku su pabaiga, kurios jau nebegirdi…:) O as pritariu visiskai del Nomedos leles, taip nusivyliau, kad ji tokia neatspindinti autores, juk ji toks siltas ir malonus zmogus, o knyga gasdinanti. As, tikrai issigandau tos leles. Nenoreciau i ja ziureti pries miega. Gaila, kad pastelinem spalvom viskas paisyta. O E.Jennings knyga teko vartyti ir visai nesusizavejau, nes ji man pasirode per paprasta, elementari, be sarmo, o paveiksleliai niuroki ir vidutiniski. Reikia spalvu ir butina netgi:) Mano knyga megstamiausia apie zuiki ilgaausi (….pakalbeje pasitare jie mokykla atidare:D) va tokios turi buti pasakos, jos smagios, kartais pamokancios, bet taip lengvai ir neikyriai. O beje, kai esi mazas tave labai veikia paveiksleliai, paskui taip i juos isijauti, kad po desimt metu atsivertes vel matai tas emocijas. galbut per ilgas komentaras, bet jautria tema palietet:))

  2. Genija parašė:

    Laba,
    o, priminei Janosa ir Panama labai grazi. Man buvo labai keista ta knyga skaityt, kai buvau maza. Tokia kitokia ji buvo, net nusistebejau atradus kitoki formata. Patiko.
    O is gilios gilios vaikystes atmenu, kad labiausiai traukdavo paveiksliukai. Nors skaityti pati ismokau darzelyje ir greit iklimpau i rimtas pasakas, labai ryskiai prisimenu komiksus – anciuko Donaldo nuotykius. Neisivaizduoju is kur jie pas mus atsirado isleisti lietuviu kalba ir dar pries i valdzia ateinant Gorbaciovui. Bet turejau. Ispudis turejo buti toks stiprus, kad po siai dienai dar atmenu kai kuriuos paveiksliukus ir istorijos nuotrupas.

    Beata, o komiksai kaip suprantu pas tave namie nevartojami? Ar juos tiesiog pamirsai apzvelgt?

  3. Genija parašė:

    Beata, mano ankstesnysis postas tebelaukia dar patvirtinimo! IR dabartinias taip pat!

  4. Genija parašė:

    As pakeiciau emaila ir manes nebepraleidzia. dabar dar senuoju pasirasiau, kad isgirstum mano sauksma 😉

  5. D:) parašė:

    Aciu, Beata, tu turbut papiktinsi vaiku literaturos vertintojus, bet sutinku su daugeliu tavo minciu. As irgi esu nusipirkusi keleta knygu is Lietuvos pagal labai gerus „reviews“ – Metu knyga ar pan. – ir jos guli lentynoje, nes vaikai ju nemegsta, nemegstu ir as, kazkokios jos „priciuoze“, nieko konkretaus, sizofreniko sapaliones… Tikrai 🙂 Noreciau jums parekomenduoti pora knygeliu, kur mazai teksto ir puikios iliustracijos ir ka gali duoti, kai tekstas ir iliustracijos nuostabiai papildo vienas kita. Tai Mo Willems „Don’t Let the Pigeon Drive the Bus“ ir kitos serijos: http://www.amazon.com/Dont-Let-Pigeon-Drive-Bus/dp/078681988X/ref=sr_1_1?s=books&ie=UTF8&qid=1330132368&sr=1-1 ir Laura Joffe Numeroff „If You Give a Mouse a Cookie“, taip pat kitos jos knygeles: http://www.amazon.com/You-Give-Mouse-Cookie-Book/dp/0064434095
    Tiesa, as esu ta mama, kuri skaito angliskas knygas lietuviskai, kad vaikai geriau ismoktu lietuviskai.
    Siaip pagalvojus, tai nera arba yra mazai, arba as nezinau tinkamu mano vaikams knygeliu Lietuvoj. Tad aciu, kad pasidalinai savo rekomendacijom – sia vasara vaziuoju i Lietuva ir butinai nupirksiu vaikams ka nors is tavo saraso.
    Ir dar: jeigu mano vaikai labai labai megsta kokia nors knyga, as jiems nuperku ir pliusini tos knygos veikeja. Vyriausias dar po siai dienai miega su savo megstamiausiais knygu veikejais kaip Pigeon is Mo Willems knygos ir Max is Rosemary Wells. http://www.amazon.com/Dont-Let-Pigeon-Drive-Bus/dp/B0018BO4PW/ref=sr_1_cc_1?s=aps&ie=UTF8&qid=1330133845&sr=1-1-catcorr

  6. Ieva Jtl parašė:

    jei galima komentuoti, o, atrodo, dar galima, tai Beata – tikras knygų žinynas (teisingai parašiau žodį?)…. 🙂 … nebereikia ir mugės, o aš ir negaliu ten nuvažiuoti, nors, kai gyvenau Vilniuje, lankydavausi, vien dėl to… – būtų prabanga.. tikrai, kaip galima valdyti ir įsiminti tiek informacijos.. ??.. 🙂 aš maniau, kad tas srautas tik žinių laidose palaikomas intelekto egzistuoja.. 🙂 palaikomas milžiniškos naujienų iš viso pasaulio spūsties… /// labai ačiū.. – labai išsamu ir labai daug… 🙂 informacijos.. tikrai, Nomedos Lėlė primena man Ledinę fėja, knygą, kuri kaip ir keletas kitų prastovėjo lentynoje taip niekada ir neatversta.. (tiesa..taip.. )… nes buvo didelė, sunki, tamsių niūrių spalvų ir labai nevaikiškomis iliustracijomis.. tai tikrai suaugusiems buvo skirta.. aš jos neskaičiau ir mama jos man neskaitė.. o skaitė.. gal auklėtojos ir mokytojos pradinių klasių.. mama pirkdavo knygas, bet jos tikrai nerasdavo kelio į mano širdį.. turbūt.. knygų namuose tikrai daug ir dabar.. bet bet… tikrai taip, – ne viskas pasiekia … prieš 30 metų tas niūrumas vaikų knygose buvo norma ir taisyklė.. išsikvėpusi vaikiškų knygų leidyba.. //// labai miela knygelė apie meškiuką Pedingtoną.. – rekomenduoju.. iš Peru atvykęs nelegalas, mažylis meškiukas, Londono stoties vardu, kur buvo rastas pavadintas, galiausiai randa prieglobstį vienoje britų šeimoje.. (perleista Nieko rimto)… ….

    • niamniam parašė:

      Visiskai nesutinku del knygu niurumo anksciau. Anksciau visos knygos budavo daug spalvingesnes ir mielesnes, pasiziurekite kokios iliustracijos, zmones savo darbus puikiai atlikdavo, budavo puiku. O dabar kaip tik zmonems neidomu, mano nuomone, viska nuosirdziai iliustruoti, vien del to, kad dazniausiai kiek zinau tas darbas buna ju papildomas.

  7. Elena parašė:

    ačiū ačiū ačiū, Beata, už šį įrašą, kaip man jo reikėjo 🙂 į vaikiškų knygų pasaulį įkritus vis nežinau ką rinktis – ne visada pavyksta pataikyti.
    Mūsų šiųmetis atradimas – Sigitas Poškus VIENĄ KARTĄ – ji man labai kitokia nei dauguma. Tokie jaukūs ir mieli veikėjai, trumpos, įdomios, linksmai pateiktos istorijos, smagūs piešinukai. Jau vien ko verti personažų vardai – ‘žvirblaitė Monika’, ‘Mažiau Mokytas Triušis’, ‘žuvytė Laimutė, kurią visi vadino Ramune’, tokia išradinga ir nenuobodi knygutė, sakyčiau 🙂

  8. Kastonka parašė:

    Visiškai pritariu išsakytoms mintims. Nors neturiu vaikų, bet keletą kartų rinkau draugių vaikams knygutes ir pastebėjau būtent tą patį – knygutės yra liūdnos. Be to, gal neturiu patirties, bet pasirodė, jog knygutės nėra suskirstytos vaikams pagal amžių. O tai, mano nuomone, ypač svarbu mažiems vaikams – juk jie greitai auga, mokosi ir įprasti rėmai „iki 3m.“, „nuo 3 iki 7 metų“ nėra tinkami.
    O be to, labai puikiai galima vaikus visko mokinti ir linksmai. Pati gražiausia ir mylimiausia tiek mano, tiek ir brolio vaikystės knyga „Ką žmonės dirba visą dieną“ (ją galima naudoti ir skaičiavimo mokymui, tam puikiai pasitarnauja nuostabus personažas – sliekiukas). Broliui nenusibostančios buvo Rikiki serijos knygutės ir Pifo nuotykiai. (Dabar visos šios knygutės gražiai padėtos į saugią vietą ir laukia naujos kartos skaitytojų)

  9. vyšnia parašė:

    Aš taip pat labai pasigendu vienos istorijos knygeliu vaikams lietuviškai – kad būtų nedaug teksto ir daugiau gražių iliustracijų, nes dabar dažniausiai tenka trumpinti, kad neatsibostų. Iš savo pusės galėčiau rekomenduoti knygeles apie Peliuką Luką, tik jos leistos šiek tiek anksčiau ( ir vertimas kai kur galėtų būti geresnis), bet mano vaikams jos vienos mylimiausių 🙂

  10. Indre parašė:

    O man labai patinka K. Kasparaviciaus knygeles. Jos pilnos gerio, isminties ir paslapciu… O kartais net sugraudina:) Mano dukra ju noriai klausesi, ir ne po viena karta. Iliustracijos irgi puikios.
    Visgi manau, kad sio autoriaus knygeles geriausia skaityti jau siek tiek ugtelejusiems vaikams (kokiu 6-iu metu).
    Dar nesenai skaiteme „Danuka Dunduliuka“. Mano vaikystes knyga 🙂 Dukrai irgi patiko, Danuko nuotykiai paliko ispudi.

  11. Kristina parašė:

    Del Pelytes Smailytes labai pritariu, susidomejimas trumpalaikis, uzmojis geras, bet tikrai neispildytas iki galo ir su meile.
    Suniukas Vincas mano vaiku irgi neitikina – uzmojis grazus, bet tekstas dirbtinas, knyga pavartymui.
    Dar Sven Nordqvist Petsono nuotykiai patinka vaikams labai.

  12. Meile C. parašė:

    Nesu didzioji pasisakinetoja, bet susilaikyti, kai kalba eina apie knygutes vaikams-negaliu. Esu paprasciausiai alergiska prastom knygom( ir nekokybiskiems zaislams). Atvykusi i Lietuva pirmiausia aplankau knygyna. Man tai-ritualas ,malonumas ir darbas. Deja, rasti geru, idomiu knygu vaikams lietuviu kalba nera lengva. Labai daznai jos keistai arba pigiai-disnejiskai iliustruotos, keistokai verstos ir …bevertes. Tada as tyliai bambu, kad butu protinga pries leidziant knyga ja perskaityti ir parodyti vaikams, stebint ju reakcija… As, kaip Beata, irgi remiuosi draugu pasisakinejimais knygu tema, nes tai aukso verta informacija.
    Stai mano knygu favoritai: 1. Astrid Lindgren „Lota is pramustgalviu gatves“. Nepakartojama, paprasta klasika, malonumas visai seimai. Neissigaskite, jei namie vaikai apsikres Lotamanija (pas mus visi meskuciai ir leles siuo metu gauna Lotos varda). Skaitydama sia knyga alpau pati is juoko. TOP! Vaikai reikalauja tesinio-dabar skaitome „Lota issikrausto“.
    2. Zutautes „Kake Make“ nurunge Kestucio Kasparaviciaus „Kvailas istorijas“-puiki lietuviska knyga. Daugiau tokiu!
    3. Sergej Kozlov „Eziukas ruke“-dar viena klasika (Kiskis visada ateina sestadieniais…) Viska pasakancios Sigutes Ach iliustracijos.
    4.Kadangi ir mano vaikai auga dvikalbiai, tai negaliu nepamineti Marko Osterwald „Bobo Siebenschläfer“. Tai tecio knyga, parasyta ir iliustruota dukrai, Vokietijoje tapusia absoliuciu topu. Isleista plonu virseliu buvo mano skaitoma ir namie, ir metro ir masinoje. Mazai teksto-daug veiksmo. Knyga suskaiteme iki skutu…
    5. Dabar greiciausiai supykdysiu Vokietijos pedagogus ir i mano darzeli nebeis vaikai, bet… 1845 m parasytas ir iliustruotas gydytojo Heinrich Hoffmann „Der Struwwelpeter“ eiliuotas pamokancias istorijas manieji moka mintinai. Su sia viena populiariausia ir daugybe kalbu isversta vaikiska knyga uzaugo kartos (The Englisch Struwwelpeter or pretty stories and funny pictures for little children). Kuri laika sia knyga buvo norima priskirti prie juodosios pedagogikos-absoliuti nesamone. Uztat vaikai zino, kad reikia kirpti nagucius, nezaisti su degtukais ir nekankinti gyvunu. I anglu kalba ja verte Markas Tvenas. Rekomenduoju, jei galima gaut.
    6. Beatrix Potter „Pasakos“. Pasakykite, kaip be ju? Kaip be peliu ir kiskiu seimynos? Mano dideliam dziaugsmui jos ka tik pasirode lietuviu kalba ir as nekantrauju jas isigyti.
    7. Kenneth Grame „Vejas gluosniuose“. Vaikystes sudedamoji dalis. Ispudingos iliustracijos (nuo 6 metu).
    8. Turime, bet dar neskaiteme Gintaro Beresneviciaus „Kauku seimynele“ ir Sajos „Vejo pamusalas“.
    O Pupule ir suniuka Vinca irgi isigysime. Aciu, Beata.

  13. Ilona parašė:

    Oi kokia aktuali tema paliesta. Gyvename Airijoje, keldami sparnus iš gimtinės nepalikome nė vienos knygos, visos emigravo kartu. Ir dabar stengiamės du kartus per metus papildyti knygų lentyną. Pačios mėgstamiausios trimetės dukrytės knygos – “Kakė makė“ bei Jane Johnson “Ready for bed“ (taip pat esu iš tų mamų, kuri skaito tik lietuviškai), o vyresnėlė (6m.) dievina Johnny Gruelle “Skudurinės Onutės pasakėlės“ bei Urtė Uliūnė ( iliustravo Sigutė Ach) “Miegančios boružės“. Tai mūsų pačiausios 🙂

  14. mamules Mu autore parašė:

    Miela Beata,
    Mamules Mu autore – svede, ne suome.
    is svedu kalbos dar isverstos puikios istorijos apie Petsona ir Findusa – istorijos, kuriom beje jau virs 20 metu. smagu buvo surast bendra kalba su draugais svedais ir ju vaikais ta tema.
    o dar nuostabus Puokiai esto Valterio.
    apie plonus virselius ir mazus vaikus – Zita Gaizauskaite ir Alfreda Steponaviciute – tiesiog stulbinantis duetas – poezija maziems: ritmiska, nuotaikinga, skambi, o iliustracijos uzburiancios ir tokios skrajojancios bei isimintinos (leid. Ausra KAunas) , kol buvo aktualu (nuo 1.5 iki 3,5 m.) rinkau visas ju knygeles – geriausios Karnavalas ir Kiskio Lopsynes.
    dar ploni virseliai (visai geros kokybes) – nuotykiai is Indieniuko Kiko gyvenimo ir aisku jau minetas is mano pacios vaikystes Rikiki nuotykiai.
    (tos knygeles plonais virseliais knygynuose paprastai be jokios pagarbos sugrustos i lentynas, kaip silkes konservu dezuteje, gal del to kad kainuoja pigiai (iki 10 lt) ir reklamos joms nieks nedaro, tai reikia pasukt galva, kad surasti. bet kas iesko – tas randa.
    Astrid Lindgren Emilis is Lionenbergos – mums tiko nuo 3 metu, trumpos istorijos ir lengvo pamokslo bei juoko pilna, kad ir pries nakti. ypac patiko poziuris i blaivininkyste ir naminukes virima, kuris svedijoje iki siol gyvas, bet cia mums tevams.
    siap knygo muge paliko keista ispudi – lankytoju veidu tipazas ‘knygu megejas’ ar dar verciau ‘knygu turetojas’ ir daug-daug-daug lietuviu autoriu leistu knygu, dauguma panasu, kad isleisti vien del to, kad pasitaike galimybe isleist.
    tai isigijau Vejas gluosniuose (irgi is savo vaikystes) ir Sauksto Smauksto Stalo Enciklopedija (Kandrotiene) apie etiketa prie stalo vaikams – skyrelis apie zveris pries stalo mano 5-meciui labai patiko na ir servizu bei irankiu paveikslus nagrinejom su smalsumu.
    sakysciau truksta tokio pobudzio knygos – apie elgesio normas prie stalo vaikams. galetu buti Beatos stiliuje su daug nuotrauku ir nuotaikingu aprasymu.
    Beata, gal parasytumet?
    irina

    • Beata Nicholson parašė:

      Ačiū Irina, būtinai pataisysiu…apsileidimas, dėl etiketo prie stalo galėtume pasikalbėti, bet manau kad tėvai kiekvieną dieną valgydami su vaikais prie stalo turėtų to išmokyti….bet mintis gera ačiū

  15. Genija parašė:

    Mergaites, gal galit parasyt obuoliu koses su spanguolemis ir apelsinais recepta, kur kazkuri minejot praejusiame poste? Aciu.

  16. Jurgita parašė:

    Sveiki,

    na, o aš orientuojuosi dar į šiek tiek mažesniems skirtas knygeles 🙂 Maniškiui 1,5 metų, knygeles jis dievina, tai mūsų mėgiamiausios Miezelaicio „Zuikis Puikis“, Meškiukas Rudnosiukas – pastaroji tai vienareikšmiška lyderė :DD Taip pat Grybų karas… O kur dar Mikės Pukuotuko nuotykiai… Kas liečia iliustracijas, tai pastarosioms dedu riebų pliusą, nes tikrai, itin spalvingos, ryškios, aiškios. Lietuviai mėgsta iliustarcijas „sumeninti“, net nežinau, kaip čia teisingai išsireiškus… Sulieja spalvas ir mėgsta natiurmortus :DD O vaikams reikia aiškumo 🙂 Ypač mažiems… Beje, Rudnosiukas ir Zuikis puikis tai tokių pat iliustracijų kaip ir mano laikais, o tas nuteikia tikrai labai maloniai, tarsi pati grįžčiau į vaikystę…

  17. D:) parašė:

    Meile C., super irasas – bandysiu gauti tavo isvardintas knygas. Aciu!

  18. Siga parašė:

    Jau čia minėjo dėdulę Petsoną kažkas. Veža labai. Jaunėlis jei supyksta, tai visus išvadina dėdule Petsonu. :).
    Kasparavičiaus „trumpos istorijos“, „kvailos isptorijos“, „meškelionė“ ir pan.
    Labai vežė kažkada Grufas
    Dabar ant bangos indėniukas „Kikas“ http://www.knyguklubas.lt/kikas.html
    visos.
    Jaunėlio arkliukas visos panašaus pobūdžio knygos http://www.knyguklubas.lt/atverk+ir+pamatysi+kaip+kas+veikia+apie+90+atveriamu+langeliu.html. Turime gal 4ias. tai varto ir varto.
    Ir aisku Darbėnai. Sitie iki nuprotėjimo. turime visas 3. http://www.knyguklubas.lt/darbenai.html

    • Beata Nicholson parašė:

      Miela Siga, ačiū už jūsų rekomendacijas, bet labai atsiprašau, bet turiu redaguoti jūsų komentarą, todėl kad kaip suprantu įdėjote linką iš piratavimo puslapio….aš visa savo esybe esu prieš tokius dalykus, tai yra vagystė ir niekaip manes neįtikinsite kitaip/….bet labai ačiū už jūsų pasiulymus

      • Siga parašė:

        tiesa sakant, tai imeciau Grufa i google ir paemiau pirma paistaikiusia nuoroda, kad butu aisku apie ka eina kalba. o kaip nuspresti ar tai pirataujantis linkas ar ne – nelabai zinau ir net nekreipiau demesio. intencijos buvo tikrai ne tos 🙂

  19. Goda parašė:

    Tas kiekvieno vakaro ritualas – Ka skaitysime siandien? – yra turbut vienas nuostabiausiu dalyku. O skaityti issirinkti irgi atsakingas darbas, ypac kai knygeliu kalnai.
    Beata nepaminejo, as noreciau pamineti dar kelias:
    „Visi žmonės dirba“ – mažai teksto, labai informatyvūs paveiksliukai ir net jei rodoma, kaip gaminamas popierius, tai supranta net ir trimetė. Mes vis žiūrime kaip katinų šeima skrenda lėktuvu ir kaip tas lėktuvas veikia 😀
    „Press Here“ – be žodžių, kaip ir visos Hervet Tullet knygos. Knygoje nupieštas mažas apskritimas, kurį reikia patrinti, tuomet kitame lape jau du apskritimai, vėliau juos reikia papūsti ir jie kitame puslapyje jau būna „nupūsti“ į šoną. Nuotaikinga.
    „Ar žinai, kaip aš tave myliu?“ – tinka ir suaugusiems.
    „Viskas apie dantukus“ – nors dar nekrenta, bet labai gera ir naudinga pasiruošti tam procesui iš anksto.
    V.Palčinskaitės „Karalius pamiršo raidyną“ – man irgi patinka raiškiai eiliuoti, o čia dar ir su nauda – mokomės raideles.
    Nors jau ir per didelė, bet „Labai alkanas vikšrelis“ vis dar patinka. Kaip ir kitos E.Carle knygos.
    Puikus eilėraščių ir pasakų rinkinys „Jums, maži ir dideli“. Ypač pravartu tiems, kurie mėgsta kokiai nors progai (kalėdų ir t.t.) mokytis mintinai eilėraštukus.
    Dar labai miela, nors skirta mažesniems – „Dear Zoo“. Aš parašiau į zoologijos sodą ir paprašiau atsiųsti man gyvūną. Jie atsiuntė man dramblį. Jis buvo per didelis, todėl nusiunčiau atgal, tada jie man atsiuntė… ir taip su atverčiamais langeliais.
    Na, kol kas prisimenu tik tiek 🙂 A, dar klasikų klasika „Skudurinės Onutės istorijos“.

    p.s. Dėl Lėlės ir dėl E.Jennings Gyvūnų – visiškai sutinku, niūrios knygos. O Gyvūnų iliustracijos man per daug meniškos, kad trimetis suprastų.

  20. xxxeri parašė:

    na,o mano penkiameciui turbut idomiausia ir patraukliausia knyga yra (beje,ir buvo nuo 3 metu) Richard Scarry „Ka zmones dirba visa diena“.Pamenu,kai buvau maza,sia knyga megdavau skaityti ir as.Va jau ir antra dalis turetu iseit ar jau isejo.Del Beatrix Potter „Pasakos“…drisciau gincytis,nes maniski ji nelabai sudomino.O tiek ilgai laukta ir svajota knygele.Na,pirmos pasakos gan idomios,trumpos,pabaigoje jos ,musu amziui, per ilgos ir visiskai neitraukiancios.gaila:( „Kake makake“-originali,siuolaikiska knyga.Na,tiesiog superine.
    Zodziu,mes ir labiau linke skaityti tas knyegeles,kuriose vaidina zuikis puikis,meskuciai,voverytes,katinukai ir suniukai:)

    Ką žmonės dirba visą dieną?

  21. mamyte parašė:

    Beata, aciu uz irasa – buvo smagu susipazinti su jusu vaikisku knygu lentynos turiniu. Ir… na, gaila, bet nedaug kuo galetume „pasimainyti“, nes labai jau panasia literatura skaito/klauso musu vaikai 🙂

    Labai sutinku del Vinco ir Smailytes. O Mamule Mu, Kake Make (pirma ir antra dalys) tai labai „einamos“ pas mus. Jau atmintinai ismoksiu beskaitydama 🙂 Nomedos knyga visai nebloga, bet vaiko neuzkabino visai. Beje, cia mano geriausias kritikas – jei knyga lieka lentynoj ir po pirmo skaitymo daugiau neatverciama, tai nuosprendis aiskus 🙂

    Lietuvisku knygu kokybes problema didele. Iliustracijos prastos (aisku, skonio reikalas, bet geru pavyzdziu vienetai). Ta pati Smailyte – na, briedis, bet ne pelyte 🙂 Faina ir meila, nieko nesakau. Bet vardas su isvaizda prasilenkia. Be to, man norisi knygeliu su tokiais piesiniais, kurie duotu laisve vaizduotei – o ne butu is serijos „piesti, vaikai, reikia stai sitaip“. Tekstai prasti (Vincas tikrai „pritemptas“. Toks jausmas, kad teta keliavo po pasauli ir bande vaikiskai papasakot viska. Bet toks svetimas tekstas, kad skaitant vaikui vis tenka paimprovizuot ir razinku prideti). Eziukas ruke grazus latviskas – ten originalios iliustracijos, kuriu neperspjaus Sigute, nors tu ka 🙂

    Beata, o kas jums is jusu vyro salies literaturos vaikams patinka labiausiai? Labai smalsu koki penketuka suzinoti 😉

  22. Vaikiskos knygos parašė:

    Miela Beata,

    Taip taip pritariu tau! Dauguma lietuvisku knygeliu vaikams nera tobulos. Arba per ilgi ir per sunkus tekstai arba jeigu daug ir graziu paveiksleliu, tai tekstas toks baisus, net su klaidom. Kalbu apie knygeles su labai graziom iliustracijom: leidykla „Trys nykstukai“ – „Pasaku tridugne kraite“. Turim kelias knygutes, gavom dovanu – grazu paziuret, bet visai man nepatinka skaityti…
    Dar labai nusivyliau didele knyga „365 pasakos“. Leidykla „Akteja“ – pilna gramatiniu klaidu, o jau stilius ir sakiniu sandara … Gaila, kad galima tokias knygas leisti. Nes man is vaikystes tai istrige: tas, kas kyngoje parasyta yra teisinga..

    O dabar musu KNYGOS. ( Klausytojai pasaku 4 ir 5,5 metu vaikai).
    1. R. Scarry „KA ZMONES DIRBA VISA DIENA“. ( Absoliutus favoritas, perskaityta jau simtus kartus…)
    2. Visos PELIUKO LUKO knygos. Alma Littera:
    Peliukas Lukas nenori miegoti
    Peliuko Luko mama eina i darba
    Peliuko Luko prasimanymai
    3. V. Nemunelio „MESKIUKAS RUDNOSIUKAS“ ( visi mokam atmintinai)
    4. Aisku ir „GRYBU KARAS“, bet Rudnosiukas cia laimi
    5. DANIUKO DUNDULIUKO NUOTYKIAI ( tik pirmosios pasakaites, bet jas vaikai labai megsta.
    6. Vaikams labai patinka MANO PIRMOJI BIBLIJA, leidykla Scandinavia. Nezinau, kodel, bet vaikams si knyga labai labai patinka, nors siaip nera religija didele tema musu seimoje…
    7-. KALEDU SENELIO PEDOMIS, leidykla EGMONT – ilgokos pasakos, bet labai grazios ir prasmingos ir kai kurios tokios sujaudinancios net mane iki sirdies gelmiu. Ir paveiksliukai grazus. Pries Kaledas skaitom ir skaitom

    8. Mano favorite „GYVENO KARTA MAMYTE“ . E. Venslovaite-Siliuniene – vaikai megsta, nera pati pati ju megstamiausia, bet ja siulau paskaityt visoms mamytems, Beata, tau taip pat. Tokia ikvepianti ir susildanti, paglostanti sirdi knygele, parasyta su meile ir labai labai graziai iliustruoja, o virselis is vis pasaka. Leidykla „Obuolys“.

    9. Sviesos isleista „KAS TA PUPA SUPA“. Paveiksleliai labai jau modernus, tokie susiliejantys, be aiskiu konturu, bet mano vaikams labai patinka si knygele, juolab , kad sudetos visos musu vaikystes lopsines ir siaip daineles.
    Sios knygos deka turim labai grazu vakarini rituala: Zaidimas ant vaiko nugaros „atejo pavasaris,“ masazuojam vaikui nugaryte ir sakome: Atejo pavasaris, atvaziavo traktorius ( braukome krumpliais), isakejo zeme ( braukom pirstais), pasejo javu ( tapsnojam pirstu galiukais), grusai sudygo ir taip toliau kol suvalgem iskepta duona.

    10. MAMULE MU labai smagi, bet per ilgos kai kurios pasakos. Mums geriausiai sekesi susidraugaut su „MAMULE S MU IR VARNOS KALEDOS“.

    Aciu Beata uz si posta! Labai geras ir naudingas! Mano vaikai taip dvikalbiai ir skaitydama jiems ne lietuviskas knygas, visada isverciu i lietuviu kalba. Bet ta versta mano kalba ne visada grazi… Todel verciau skaitau lietuviskas knygutes.

    Ieva

    • Beata Nicholson parašė:

      IEVA AČIŪ UŽ JŪSŲ TOPUS ir rekomandacijas, manau naudinga bus ne tik man….Labai geri pasiūlymai dabar tik belieka tas knygas visas surasti kurių neturim ir įsigyti ačiū

  23. Inga parašė:

    Mano vaikams 5-mečiams irgi žiauriai patiko „Mamulė Mū“-pasiėmėm iš bibliotekos pasižiūrėjimui ar patiks-laaabai superinė knyga, nešėsi į darželį, auklėtoja skaitė visiems ir ji susižavėjo Mamule Mū. O Linos Žutautės knygelę „Du paršiukai“ irgi radom bibliotekoje-aš net nesigilindama kas per tekstas viduje paėmiau vaikams vien dėl iliustracijų. Vaikai kelias dienas nepaleido knygos iš rankų-vartė, vartė, vartė. Tobula knyga-mažai teksto, o ir jis toks suprantamas ir smagus, paveikslėliai išmoningi, spalvingi, linksmi. Mes dar labai megstam Tony Wolf „Kaip ežiai verda obuolių sirupą“. Teksto neperdaugiausiai, spalvingi paveikslėliai,vaikams suprantami ir įdomūs.

  24. Meile C. parašė:

    Visai visai pamirsau ir butinai butinai noriu pasiulyti Axel Scheffler „GRUFAS“. Tikrai patiks (i liet. kalba verte V. Palcinskaite).

  25. Liuka parašė:

    Mano vaikuciams (3.9m ir 1,7m.) dabar pati paciausia J. Marcinkeviciaus eiliuota pasakele „Greitoji pagalba“. Nereali.

  26. meditele parašė:

    Nuostabi knygų apžvalga ir sutinku su visais Beatos pastebėjimais. Turiu be 5 min. dvimetukę 🙂 Jos lentynėlėj apie 40 knygų. Tiesa, jau nupirkti ką nors knygyne labai sunku. Nes iš tiesų labai renku. Ir manau dar viena bėda, kurios nepaminėjo Beata, yra pasakų turinio pakeitimas. Džiaugiuosi, kad perleidžiamos tokios knygutės kaip „Grybų karas“, „Meškiukas rudnosiukas“, „Zuikis Puikis“ nes ne visi jau beturi senas, bet su klasikinėm pasakom, pvz „Bjaurusis ančiukas“ kažkokia tragedija. Dažnai bandoma sutrumpinti ir pritaikyti jas mažiesiems, bet padaroma tai taip atmestinai ir neprofesionaliai, kad baisu. Yra ir pas mus tokių knygų, nes vis kas nors padovanoja ar Kalėdų senis nelabai išrankus atneša, bet aš tokių savo mažiukei ir neskaitau arba pasakoju savo istoriją.
    Dvimetinukai nelabai dar domisi ilgom pasakom (o gal čia tik maniškė ne :)), bet užtat labai patinka eilėraščiai. Visus moka mintinai ir praleidus žodį visada jį pasako, tad mano rekomendacijos, kas 2-tei labai patinka (bent šešetukas)

    1. E. Mieželaitis „Zuikis Puikis“ (visą moka mintinai)
    2. K. Binkis „Jonas pas čigonus“ (bet ji daugiau dėl iliutracijų, nes ten jai tiek veiksmo 😀 bėgo Jonas, pametė batą, visas murzinas, paskui upėj maudosi)
    3. J. Marcinkevičius „Utititi šalta“ (sutrumpinu ten tik vieną eilėraštį, kur reikia nušauti vilką :D)
    4. L.Žutautė „Kakė Makė“
    5. V. V. Landsbergis „Kaip Zita išgelbėjo mamytę“ ir „Kaip Zitutė mišką tvarkė“
    6. Visos trys serijos „Kaip atsiranda duona/pienas/kiaušiniai“ knygelės

  27. loreta parašė:

    Aš pritariu dėl nomedos „lėlės“ – gavom dovanų ,bet 6 metų vaikas atsisakė klausytis- užteko pažiūrėti kelis puslapius. Gaila, kaqd apdovanojimus teikia suaugusieji, kurie vertina vaikiškas knygas 🙂

  28. Asta parašė:

    3 metų vaikams ideali knyga „Ką žmonės dirba visą diena“, maniškiai bernai ją vadindavo paprastai – Darbėnai. „Sudėvėjo“ beaugdami kiekvienas po dvi.. iki neraliaus sutrynimo, be jų niekur nevažiuodavom ir neidavom, ir užmigt be jų negalėdavo. Ir ilgokai,pusmetį skaitė tikrai. Maniau jau gal jau nebe įdomi šiuolaikiniams vaikams ta knyga, nes maniškiai vaikai dabar jau 20 ir 15 metų, tai veiksmas mūsų namuose vyko prieš 13-18 metų. Bet padovanojom krikštasūniui.. Nepaleidžia iš rankų. Teksto nedaug, paveikslėliai nuotaikingi, kuria atsisėdę savo istorijas pagal paveikslėlius, ko daugiau trimečiui reikia 🙂

  29. Jūratė parašė:

    Mes irgi labai mylim Mamulę Mū ir alkaną vikšrelį, ir Darbėnų gyventojus, ir keliautojus į Panamą… 🙂 Dar viena mano berniuko mylima knyga – „Palė vienas pasaulyje“. Netrumpa, bet jau 2 metukų sulaukusiam perskaitydavau iki pabaigos ir dar paprašydavo. 😀
    Pasidomėsiu ir kitomis rekomendacijomis, ačiū. 🙂

  30. Ruta parašė:

    O mano vaikams (taip pat ir man) labai patinka Kęstučio Kasparavičiaus knygelės, ir tekstai ir iliustracijos ten puikūs! Turim keletą jo knygelių, visos mums patinka.

  31. Joana parašė:

    kaip matau Beata uzkabino labai aktualia tema 🙂
    ja reiketu kartoti ir kartoti kas koki pusmeti 🙂
    siom dienom eisiu butinai i knygyna ir perziuresiu maziesiems skirtas knygeles, kurias cia aptarete, kad papildyt namu biblioteka.
    tiesa pasakius turiu nesmagios patirties kai skaitydavau savo vyriausiam sunui pasakas. man nelabai smagu jam budavo skaityti: „isdure aki“, „nukirto galva“, „perpjove pilva“ ir t.t., todel su daugeliu pasaku jis ir liko nesusipazines …
    zinau Beatai dar neaktualu, bet lietuviu kalba labai truksta mokosios literaturos.
    pvz. mano 9 metu sunus labai domisi astronomija, bet lietuviu kalba vaikams apie astronomija yra tik 5-12 klasem isleistas „moksleivio zinynas“, kuriame yra tik maza dalis apie astronomija („sausa“ info). nieko nelieka, tik uzsakineti is amazon.com

  32. Vilma parašė:

    Labai myliu knygas, negaliu užmigti nepaskaičiusi bent kelių puslapių. Savo sūnų taip pat nuo mažumės, pati to nejusdama, tiesiog priverčiau pamilti knygų pasaulį. Dabar jis jau didelis vyrukas, jau turi didelę knygų kolekciją ir ne vieną A.Lindgren knygą perskaitė. O vaikystėje pažintį su knygomis pradėjome nuo K.Kubilinsko. Vienu metu sūnus neužmigdavo, kol „Nepraustasis, neskustasis, nekirptasis katinas“ nebūdavo perskaitytas ir pervartytas. Ir štai čia norėčiau pritarti Beatai, kad knygelė turi būti patogi paimti, lengva ir su paveikslėliais. Mano minėtoje knygoje (2004m. leidimo) iliustracijos nėra aukšto meninio lygio, bet net jei ir sūnus mintinai mokėdavo visą pasaką, būtinai tūrėdavo kiekvieną puslapį versti iš eilės ir tyrinėti pagal tekstą. Štai čia ir noriu pabrėžti, kad meninis supratimas formuojamas nuo pat mažumės, todėl mažam vaikui knygoje visų pirma turi būti daugiau piešinių nei žodžių. Man iki šiol į atmintį įstrigusios S.Eidrigevičiaus iliustracijos, kurias matydavau pasakų knygelėse. Manau tai iliustratorius iš didžiosios raidės.

  33. tu faina parašė:

    Brangioji Beata, tu tokia faina, kad neturiu ką ir bepridurti 🙂
    Sėkmės Tau 🙂

  34. dovile parašė:

    Beata, jei jau apie knygas prakalbote… Kada pasirodys Jusu naujoji knyga? Laukiu nesulaukiu 🙂 Tikejausi, gal knygu mugej bus, bet neradau 🙁 Kada mazdaug galima tiketis? 🙂

  35. di parašė:

    labai aktuali tema. aciu!

  36. Rasa parašė:

    Dar norėčiau pasiūlyti vieną labai šiltą knygą: Markus Majaluoma „Tėti, eime grybauti“

  37. GS parašė:

    O mano keturmetei labai patinka V.V. Landzbergio knygos. Prasidėjo viskas nuo Kiškio Pranciškaus klausomo darželyje prieš miegą. Po to Pranciškaus trys knygos atsirado ir namuose, o jam iš paskos dar Pelytė Zita ir Arklys Dominykas. Mums labai patinka, kad knygelės egzistuoja dar ir CD pavidalu. Visad kai kur toliau važiuojam mašinoje klausomės. Girdėtos jau daugybę kartų, bet niekaip neatsibosta. Man asmeniškai labiausiai patinka tos kur skaitomos paties autoriaus. Kai buvo mažesnė dažnai skaitydavom Tony Wolf „Miškas“ ir dabar dar mielai pavarto. Na ir žinoma be konkurencijos Darbėnai.

  38. Jolanta parašė:

    Sveiki,
    mano mažosios (3,5 m.) favoritų fafovoritės, kas vakarą skaitomos abi istorijos apie Pupulę ( http://www.niekorimto.lt/knygos/pupule-pabega-i-cirka_583 ir http://www.niekorimto.lt/knygos/drasioji-pupule_167 ). Jai niekada neatsibosta, moka mintinai, tačiau vis ką nors naujo atranda nagrinėdama nuostabias iliustracijas:). O po tau eina ne kartą visų minėtos Darbėnų istorijos, Rudnosiukas ir kt.:).

  39. Ingrida parašė:

    Sveika Beata,
    Esu Ingrida Puriene, odontologe ir mama jau desimt metu uzsienyje auginanti savo vaikus. Siuo metu gyvename su seima Sveicarijoje. Taip smagu, kai matai, kad kazkas galvoja lygiai taip pat kaip ir tu pats. Taip, lietuviskos knygeles vaikams tikrai sudetingos ir parasytos nesuprantama, perkrauta kalba. Savo vaikams skaiciau danu, svedu,dabar anglu kalbomis ir kaip nebutu gaila, mano vaikai visuomet mieliau klausydavosi uzsienietisku knygeliu ir as vis galvojau na gal jie paaugs,gal zodynas ir sugebejimas abstrakciai mastyti sustipres…Bet dideliu pokyciu neivyko,net ir sunui atsventus savo pirmaji jubilieju. Dar dabar jis labai greitai pavargsta beskaitydamas lietuviska knyga,taciau labai mielai griebia angliska. Manau dabar Lietuvoje tikrai neturime literaturos alternatyvos dvikalbiams lietuviu vaikams,bet ir labai abejotina kiek patys vienakalbiai vaikai augantys Lietuvoje skaitydami tas knygeles to teksto supranta. Labai jau viskas sudetinga,isgrazinta iki begalybes, kas tik apsunkina skaitymo dziaugsma. Pasigendu kazko panasaus i „easy reading“ ir svajoju,kad mano vaikai skaitytu lietuviskai neraginami ir su tokiu pat uzsidegimu kaip angliskas knygeles. Tikrai sutinku, kad Lietuvoje sioje srityje yra kur stiebtis. Labai aciu uz Tavo pasisakyma sia tema, tikuosi pavyks rasti bendraminciu ir ka nors nuveikti suprantamesnes vaiku literaturos kurimo/vertimo kryptimi.

  40. Aciu, aciu , aciu parašė:

    Labai aciu uz sia vaikisku knygeliu apzvalgele. Ji man labai pagelebejo susidaryt vizija kas blogai vaikiskose knygose, kurias mes turime, nes mano 2- metis sunelis visiskai nesidomi knygelemis. Tikiuosi isbandyti sias knygeles, ir „fingers crossed“ tikiuosi kad suveiks.

  41. Sonata parašė:

    Labai ačiū, Beata, už idomius, taiklius ir naudingus komentarus. Aš ir mano dukros esame absoliučiai sužavėtos Kakės Makės dėl daugybės priežasčių – tekstai įdomūs, bet jų ne per daug, nuostabios iliustracijos, viskas pateikta labai žaismingai, bet kartu ir įtikinamai… SUPER!

  42. R parašė:

    labai įdomūs pastebėjimai, vienas malonumas skaityti 🙂 tačiau sunku pritarti nuomonei, kad „Šuniuko Vinco“ iliustracijos nuostabios, ir kad Lietuvoje nebuvo įmanoma rasti sukalbamų, adekvačių iliustruotojų. Linos Dūdaitės piešiniai – jei ne profesionalesni, tai… gerokai nuoširdesni http://www.pinterest.com/pin/542824561308163175/
    Beje, „Smailytės“ nuoroda nebeveikia.

  43. R parašė:

    labai prašom 🙂 tai liustracija iš puikios 2008 m. knygos ekologine tema „Apie žuvėdrą ir katiną, kuri išmokė jį skraidyti“ (Nieko rimto). Tik… dabar suabejojau, ar nėra iliustracijos savaip liūdnos, – kaip svarstot apie daugumą šiame įraše. Deja, ir viršelis kietas, o formatas didelis, – knyga tokia plati. Blogo rašyti mažai atspėju laiko, bet visokiems knygiškiems pasvarstymams visi labai laukiami 🙂

Palikite komentarą

Taip pat skaitykite:


Mūsų draugai:
Visos teisės priklauso Beatai Nicholson. | Pagaminta beLEDO.