„Tėvystė veža“ užsirašė mano bičiulis savo viešuose profiliuose kai susilaukė atžalos, ir lygiai taip pat labai sėkmingai viešai gyrė savo žmonos pastangas jam sukrauti lauknešėlį  supakuotų pietų. Iš tiesų, kaip paprasta kartais įtikti… O ypač savo tėčiui. Nes ir tas įtikimas jam visai kitoks, nuspalvintas visų gražiausių vaikystės spalvų ir net šiek tiek kvepia kadaise tėčio ant dujinės viryklės šaukšte išvirtu karameliniu saldainiu. Tų tėčių, aišku, būna visokių: ir labai jaunų ir senų, ūsuotų ir su barzda, bet kokie jie visi mylimi ir užima labai ypatingą vietą mūsų, tėčių dukrų, jausmuose.  Skaitant Jūsų gausius ir taip širdingai surašytus komentarus net gumulas gerklę kutenti ima iš tų jausmų gražumo ir jaukumo …Žinia, ir paašaroti kartais iš grožio visai negėda. Iš tų pačių meilių jūsų pastebėjimų beigi iš asmeninės patirties aiškėja vienas – dauguma tėčių apetitu nesiskundžia ir baisiai mėgsta sočiai ir rimtai pavalgyti. Labai taikliai šitą pomėgį užrašė mano blogo skaitytoja Giedrė, kad net pati geriau nesugalvočiau. Anot jos, tėtis turi apetitą rimtam maistui.

Tad aš ir traukiu iš atminties 5 labai ir šiek tiek mažiau rimtus receptus TĖČIUI įtikti ir, žinoma, pradžiuginti. Mano, tavo, Jūsų!

Mėsainiai– tobuli pietūs ar vakarienė kasdien, kai tik galima kepti lauke. Kone tėčio visada mėgstamas kotletas kitaip ir daug sveikiau nei bet kuriame greito maisto restorane.

Plovas – uzbekiška angliavandenių ir skonio laimė tėčio gomuriui. Plovas tikrai neįsižeis, jei šalia patieksite šviežiai raugintų agurkėlių.

Aštri mėsos ir  pupelių sriuba – macni ir soti. Tikiu, neatsisakytų nei vienas karšto ar šaltesnio kraujo Lietuvos tėtis. Žinoma, ne karštai vasaros dienai, bet pavakariui ar lietui lyjant – kaip tik.

Balandėliai – susukti į šviežią kopūstą ir patiekti su virtomis mažulytėmis šviežiomis bulvėmis garantuotai nurungs visus įmantriausius patiekalus. Be to, tai puikus pasirinkimas, kai norisi pagaminti dviems dienoms. Bent jau man, iki kitos dienos troškinimo puode pasivolioję balandėliai suskamba dar didesniu gardumu ir lietuviško skonio gilumu. Kaip ir kopūstų sriuba! Turbūt pamažu atsiveria kopūstinė skonio magija.

Na, ir pabaigai su trenksmu ir visa pagarba – tikrai vyriškas kiaulienos troškinys su alumi ir obuolių sultimis. Lyg tradicinis, bet su nauju poskoniu. Atgaivintas šviežių daržovių salotomis, pageidautina dosnioje grietinėje, vasarą ar pagardintas raugintų agurkų ar traškių kopūstų rūgštele, žiemos ilgumoje – taip skaniai suskambės lėkštėje, kad norėsis ir BIS’o. Tikrai.

Tad, mielos tėčių dukros ir dukrelės, riškimės prijuostes, griebkime samčius ir pirmyn – kurkime paprastus, bet labai tėčius džiuginančius dalykus. Tokius paprastus, bet labai suartinančius.