Vakar iš Vilniaus išskridau, palikau žiemą ir pūgą, ir sniegą.  Londone yra visiškas pavasaris ir jau žydi medžiai. Prie namų Izabelė jau pastebėjo narcizus, kurie, manau, po poros savaičių jau ir sužydės. („O, mama, žiūrėk – narcizai“, – aš net nepastebėjau, dažniau norėčiau matyt pasaulį vaikiškom akim)…

Visų pirma, tai  tikėjausi, kad pasisakymas apie vaikiškas knygas sulauks daug dėmesio. Iš tiesų, dabar iš visų komentarų reikėtų sudaryti paminėtų vaikiškų knygų TOP’ą ir būtų aišku, ko nuo šiol ieškoti. Manau, kad mamų ir vaikų atsiliepimai yra daug svarbiau, nei aštuoniolikos literatūros ekspertų nuomonė. Aš ir pati,  pasinaudodama jūsų patarimais, tikrai rasiu kuo papildyti lentynas.

Aš, savaime suprantama, iš knygų mugės tuščiomis neišėjau ir trumpai norėčiau apžvelgti savo knygų krepšio turinį… Jau turiu populiariosios Linos Žutautės naują knygą: Kakė Makė ir pabėgusios ausys. Mano vaikai, kadangi jau atpažįsta stilių, iš karto užmatė Kakę Makę, pirmą ją ir teko RYTE perskaityt.

Dabar norėčiau labai trumpai apie kitus vaikiškus pirkinius. Visų pirma, tai beždžioniukas Džordžas, lietuviškai tariant – Jurgis.  (Manau, kad verčiant knygas vaikams, kodėl gi negalima buvo to beždžioniuko pavadinti Jurgiu? Vardas tai tas pats, tik kitoje kalboje, daug jis būtų artimesnis lietuviškai publikai ir nereikėtų tada išpardavinėti tų knygų po 5 litus). Na, bet aš nesiskundžiu, nes mes jau turime kitą šios serijos knygelę, taigi, dar viena tikrai neprapuls, juolab – pigiai nupirkta.

Praėjusį kartą nepaminėjau, bet dabar noriu paminėti – ypač tiems, kam aktuali dvikalbystė. Tai yra tokia leidykla „Geradariai“, jie išleido porą knygučių ir angliškai, ir lietuviškai. Aš buvau jas nusipirkusi praėjusiais metais, bet padovanojau dvikalbei šeimai, taigi pirkau iš naujo… Taigi, tie Vilko Bajorystės dokumentai yra visai nieko knygutė – plona, lengva ir vienu ypu.

Bent jau man atradimas buvo tikrai ne Jobso biografija, kurios turbūt neperskaitysiu, bet Obuolio išleistos Lopšinės Mylimam Vaikui – eilėraštukai prieš miegą, bet labiausiai mano dėmesys nukrypo į iliustracijas, kurios yra tiesiog nuostabios. Taigi, labai geras atradimas, tikiuosi, kad iliustracijų autorė dar turės kur pasireikšti.

Kita knyga, kurios negalėjau nepirkti iš sportinio intereso ir dėl simpatiškų iliustracijų, ir apie kurią norėčiau pakalbėti truputį plačiau, yra „Devyni broliai ir jų sesuo Elenytė“ – lietuvių pasaka, išleista leidyklos „Kronta“, prieš šešis metus… Aš, deja, iki šiol jos nebuvau mačius. Bet iliustracijos man iš pirmo žvilgsnio tikrai patiko ir, manau, jos tikrai yra žaismingos bei juokingos, nors spalvų spektras galėtų būti ir vaiskesnis…. Bet dabar, mielosios ir mielieji, apie turinį. Mes su sese atsisėdusios skaitėm tą pasaką sau ir iš karto laiko mašina nuneša į vaikystę. Taip mums, suaugusiems, buvo… hmmm… nežinau, ar galėčiau pavartoti žodį smagu, o gal geriau sakyti baisu??? O gal baisiai smagu??? …bet tikrai sukėlė daug emocijų ir pakeltų antakių. Aš nežinau, ar galėsiu skaityti šitą pasaką savo vaikams. Aišku, pasaka lietuviška ir nežinau, ar tikrai geriausias sprendimas perrašinėti lietuvių liaudies pasakas, bet siužetinė linija yra gera, sesuo ieško savo brolių, blogietė laumė apgavikė, melagė ir pikto linkinti. Tai – blogio ir gėrio kova, bla bla bla, bet tos kovos metodai ir detalės yra, manau, visai nereikalingos ir neprisidedančios prie vaiko auklėjimo bei auginimo subalansuotu žmogumi. Taip, vaikas turi išgyventi visokias emocijas ir pažinti, kas yra gėris ir blogis… Bet, mielieji, knyga prasideda vaikų – pagrindinių herojų – tėvų  mirtimi, toliau broliai keliauja į karą. …..Tada Elenytė lieka namie VIENA ir namie VIENA ašarodama būna DEVYNIS metus. Toliau ji važiuoja per tamsą ir siaubą ieškoti tų brolių. Sutinka kiškelį, jį išgelbėja ir tada prasideda sadizmas, nes Laumė pradeda kankinti kiškelį (plius dar kraujo upės ten verda ir teka), išsukinėja jam kojas, paskui PERPYKUS IŠLAUŽIA KIŠKIUKUI KITĄ KOJYTĘ>>>>PASKUI TREČIĄ, PASKUI KETVIRTĄ ir GALŲ GALE NUSUKO JAM GALVYTĘ IR KIŠKIUKAS MIRĖ…………………………………………. (čia cituoju, o ne perpasakoju.)

Aš tą pasaką atsimenu iš vaikystės, manau, jūs atsimenate ją taip pat… Ir jūs galvojate, kodėl gi čia ji primena. Žinote, kodėl??? Todėl, kad aš negaliu patikėti savo akimis ir ausimis, ir širdimi, kad galima tokias pasakas sekti vaikams prieš miegą. Nepulkite manęs, kad aš nevertinu mūsų tautosakos ir noriu viską apcukruoti, ir suvynioti į rožinius vystyklus, bet aš tada pagalvojau, o ar nebūtų galima visų tų lietuviškų pasakų perrašyti????? Padaryti kitaip????? Nenumarinti tėvų, nenusukti kiškeliui galvos ir paskui nenukankinti laumės už jos blogus poelgius… Taigi, ta Elenytė dabar mane įstūmė į tokią dvejonių duobę: aš noriu lietuviškų pasakų tokių, kurias man  sekė, bet ne tokių… smurto ir nelaimės kupinų…

Be siaubingo pasakos turinio iliustracijos geros, bet labai minorinės, nors ir šelmiškos… Taigi, Elenytė, kaip ir priklauso tikrai lietuviškam herojui, yra tragiška…

Manau, Gediminas Navaitis galėjo parašyti ir dar storesnę knygą apie laimingą Lietuvą, nes čia tikrai labai daug neartų dirvonų. Taip pat manau, tema tikrai dar neišsemta, ypač kai žinom, su kokiom pasakom užaugę esam. Knygą įsigijau su autoriaus parašu ir, kadangi pasakiau slaptažodį, tai gavau ją pigiai. Pradėjau vieną vakarą skaityti, tai mane iš karto supakavo Seimo nario/dėstytojo stiliumi parašytas veikalas. Sausas ir girgždantis. Manau, tą pačią temą daug sėkmingiau galėtų paanalizuoti gerbiamas Algimantas Čekuolis… Bet su daug daugiau razinkų ir sviestuko.  Vis dėlto gerb. Gedimino Navaičio knyga džiaugiuosi, nes tikrai geras žingsnis aktualia  linkme…

Knyga, kurios ieškojau ir džiaugiausi aptikusi, yra Kai šalia Teta Beta. Kas gali nemylėti ir neatsiminti tetos Betos? Knygelė pažintinio stiliaus, jauki  – tikrai skaitysim.

Įsigijau ir Editos Mildažytės albumą – knygą apie Lietuvą. Aišku, kaina yra skandalingai aukšta – 150 lt knygyne, 99 lt mugėje. Knyga supakuota, taigi, knygyne nepavartysi, bet knygų mugėje – taip. Mane labai lengva palenkti savo pusėn, labai… Taigi, vos pradėjau versti, supratau, kad reikia pirkti. Tai knyga, kurią pavartyti gera, miela pasidžiaugti lietuviškais dalykais ir Edita rašo šiltai… Man ta knyga kaip koks amouse bouche rinkinys apie Lietuvą, daug mažų užkandėlių lietuviška tematika… Laukiu angliškos versijos, bus Tomui dovana – cha cha cha cha…

Dar viena knyga, su kuria turiu asmeninį santykį, yra Titaniko Lietuviai.  Ne, ne todėl, kad šalia Titaniko parašyta „lietuviai“, bet todėl, kad viena iš knygos autorių yra žurnalistė kolegė Gerda Butkuvienė, kuri ruošdavo reportažus laidai, kurioje dirbau ir aš  – „Arti Toli“. Gerda labai kruopšti ir nuosekli, gerai valdo žodį, be to, ar gi ne puiku, kad tikrai lietuvių buvo ir yra visur? Titanike taip pat… Toks populiariosios istorijos  žanras,  manau, dar tikrai turi kur plėstis, nes, kaip ir sakiau, lietuvių tikrai yra ir buvo visur… Knygos neskaičiau, perverčiau, bet net neabejoju, kad įdėta daug daug daug darbo.. Gal kas jau skaitėt? Pasidalinkite įspūdžiais…

Mano viena mėgstamesnių vietų Vilniuje yra perskaitytų knygų knygynas „Mint Vinetu“. Tai džiaugsmas, kad jis buvo ir knygų mugėje, nors, turiu pabrėžti, kad visas tas knygas turiu arba turėjau, bet nusipirkau dar kartą, nes po 20 metų jos kainuos, oi tikrai jau nebe 3 lt. Nors ne dėl to pirkau, o tik dėl to, kad tas knygas skaičiau, turėjau, kai  buvau maža… Tai po egzempliorių turėt nepakenks. Lobynas.

Na ir pabaigai – apie savo apimtimis ir svoriu didžiausią pirkinį.  Tai – Eugenijaus Skerstono Privatus Vilnius Interjerai. Žurnalinio staliuko puošmena arba pažiūrėti kaip žmonės gyvena… O gyvena, patikėkite, tikrai gražiai… Nebūtina domėtis interjerais ar svetimais gyvenimais, norint turėti šitą knygą. Aš varčiau du vakarus iš eilės ir dar vartysiu… Graži ir didelė…

Oi ir visai pabaigai dar noriu paminėti vieną įmonę/leidyklą. Tai – pionierius. Lietuviškos dėlionės. Galbūt dar yra kur pasitempti kokybės ir vaizdiškumo prasme, bet aš labai džiaugiuosi iniciatyva ir kad tokia yra… Pirkau didelę dėlionę-žaidimą su žodžiais ir raidėmis…

ir dar pabaigai straipsnis kurį radau per draugės fb profilį apie knygų mugę iš anapus prekystalio ...skaniai perskaičiau, taiklūs pastebėjimai ir truputi paliesta tragiškų lietuviškų pasakų tema, pasirodo apie tai buvo surengta diskusija, deja sužinojau per vėlai, bučiau norėjusi sudalyvauti …

O dabar, prašau, jūs pasidalinkite rekomendacijomis ne tik vaikiškų knygų lentynoje…