Aš vis pasidžiaugiu, kad ant Lietuvos yra tiek daug šaunių, mąstančių, energingų ir vienokį ar kitokį gyvenimo būdą propaguojančių žmonių, o jei dar savo patirtimi, atradimais ir gerais patarimais dalijasi su kitais – visai gerai. Jei kažką nugirstu naujo ir man aktualaus, stengiuosi labiau pasidomėti ir štai taip aptikau blogą „Ieškantys mėnulio“, kurį rašo Andrius ir jo žmona Martina. O visai visai neseniai eilinę dieną lofte užvirė diskusija apie kavą – gerai čia ar blogai ta kava ir čia kaip tik pasitaikė Andriaus drūti akmenukai ir į vieną daržo pusę, ir į kitą. Na bet ne apie kavą šiandien. Taip…

Jau tas vasaros dienų lėkimas – neišmatuojamas. Tik pavasario saulė prašvito meiliai, o štai, jau ir Joninių naktis paparčio šakas tiesia, šiltu oru, laužais ir pasibuvimu drauge vilioja. O koks gi lietuviškas pasibuvimas be užtiestų stalų ir vaišių?? Kokia gi šventė, jei per barzdą nevarvėjo?? Tad kol ilgasis savaitgalis neprasidėjo ir dar neužgriuvote maisto prekių parduotuvių – traukiu ir ant stalo dėlioju Joninių šventei labai pritiksiančių patiekalų receptus. Ir gaivumui, ir sotumui, ir nežemiškam žemuogių malonumui. Gaivumui – iš lietuviško buroko ir rugių, pagardintos kaparėlių macnumu bei saldžiarūgščio padažo lengvumu, salotos su rugiais, špinatais ir keptais burokėliais bei kapario uogomis. Paprasta pasiruošti…

Ar būna nevykusių atostogų??? Turbūt ne. Svarbiausia, man rodos, išleisti savo protą atostogauti,.. ha ha ha, ir maldauti gero oro. Nežinau, nereikėtų girtis, kad va išvykstu atostogauti, ir nenervinti tų, kurie dar nevažiuos arba iš viso nevažiuos, arba jau buvo ir grįžo. Nes toks dalykas kaip atostogų pavydas tikrai egzistuoja, ir, pvz., tokie dalykai kaip Facebook ir žurnalas Žmonės tik įpila kuro į tą pavydo ugnį. Jei atvirai, tai kalbu apie visai svetimus sau dalykus, nes puikuotis atostogomis, kur buvau ir fotografuotis su šeima vienos spalvos rūbais pasipuošus nėra mano stilius. Bet nevengiu paburbėti dėl oro ir didelių kainų. Ir…

Praėjusią savaitę buvau pievoje prie Vilniaus. Plieskė saulė, vaikai braidė po smilgas, aš su savo grikių mišraine įsitaisiau pakrūmy. Bet prieš tai ėjau pati po pievą pabraidyti, nes buvo anonsuota, jau žemuogių yra. Tikrai yra, paslampinėjau penketą minučių akis nudelbus į pievos pakraščius ir grįžau su visu vėriniu. Aišku pasigirti gi reikia, kad jau pirmas žemuoges valgiau. Neatsimenu, kada paskutinį kartą jas rinkau. Štai ir vienas iš mano „kai grįšiu Lietuvon“ dalykų padarytas – žemuogių karoliai suverti. Paskui vaikai pamatė, tai šukavo tą pievą iš esmės, vis pareidami su saujelėm, ir patys pradėjo verti. Šeštadienį buvau „ten, kur mėlynas Nemuno…

Tikiu, kad atostogų sezonas jei dar ir neįsibėgėjo, tai tuoj tuoj pasieks didžiausią piką. Net neabejoju, kad Joninių savaitgalį į paplūdimį važiuos pusė Lietuvos ir ne tik. Ir tikrai žinau, kaip nesinori susikrauti pusės namų į bagažinę, o nuvažiavus prie jūros mažiausiai norisi pilną krepšį prisikrauti vaikų žaislų. Taigi, ką veikti su vaikais ir kaip išgyventi be žaislų, svečiuose šiandien pasakoja „Vaiko kambarys“. Paskaitykite, gal ir jums tiks viena kita idėja.  

Oi, aš tikrai be jokių pataikavimų pasakysiu – man patinka Panelė. Turbūt per visus savo gyvavimo metus tai yra mano vientisai vienodai visada mėgstamas žurnalas.  Tik Panelė suranda tokių temų ir tokių žmonių, kokių neranda ir neparašo kiti. Tiesa, ir kiti kai ką žurnalai randa ir parašo, ir laida Stilius taip pat, ir šiaip yra daug gerų naujienų, bet pasakykite, juk vis tiek Panelės žurnalas ypatingas. Man ypatingas todėl, kad aš jį atsimenu nuo tada, kai ji buvo Moters priedas. Žinant, kad aš savo moteriškų žurnalų skaitymo karjerą pradėjau nuo žurnalo Ieva senų senovėje… tai manau, nieko nuostabaus, kad Panelę…