Ar atsimenate , ką veikėte per praėjusių metų šventes? Su kuo sutikote naujuosius? Ką dovanojote kitiems? Ir ką padovanojo jums? Aš niekada neatsimenu dovanų… Ne dėlto, kad jų nevertinčiau. Tiesiog manau, kad ir aš, ir daugelis gyvena pertekę daiktų. Ne vien daiktų – ir emocijų, įspūdžių, lūkesčių…
Nuo pat vėlyvo rudens trimituojami Kalėdų laukimo ir pasiruošimo joms signalai, pranešimai, akcijos manęs tikrai nebukina, bet kai kam gali sukelti nemenką stresą: „O Viešpatie, kaip čia dabar nepražiopsoti to didžiojo džiaugsmo, juk privalu jį patirti!“ Kiekvieno džiaugsmas skirtingas, tad pabandysiu ir aš aprašyti kokius penkis dalykus (galėčiau visus penkiolika, bet neužteks vietos), kurie labai patinka per šventinį periodą.
– Man Kalėdos prasideda ne tada, kai pirmą kartą pamatau kokią nors spindinčią reklamą ar mėsininkas primena, kad jau laikas užsisakyti kalakutą, o tada, kai pirmą sykį išgirstu „Wham!“ „Last Christmas“ per radiją. Būtinai per radiją. Jei klausau George’o Michaelo geriausių dainų albumo ne kalėdiniu sezonu, ją privalomai praleidžiu – man ji netinka kitu metų laiku… Kalėdinės dainos yra pusė džiaugsmo. Mes kažkuriais metais net išsispausdinome populiariausių žodžius ir jas traukėme kalėdinio vakarėlio metu. Rekomenduoju – geriausias būdas ūpui pakelti ir tikram džiugesiui sužadinti, taip sakant, kad širdis uždainuotų.
– Labai nenutolstu nuo muzikos, lyg būčiau kokia dainininkė… Išgirsti kalėdinių giesmių prie žvakių šviesos bažnyčioje ar koncertų salėje – ko daugiau reikia sielai sušildyti… Stengiuosi kiekvienais metais nueiti į tokias mišias ar koncertą.
– Lempučių girliandų ir žvakių privalu turėti gausybę. Jų niekada nebūna per daug. Kabinu girliandas visur, kur įmanoma: vaikų kambaryje ant sienų, ant laiptų, svetainėje, ant langų, paveikslų rėmų ir veidrodžių, dedu į stiklines vazas. Vien tik eglutės nepakanka, kartais lemputės gali net pavaduoti ją, jei dėl kokių nors priežasčių nesinori žaliaskarės puošti (lemputės mano namuose dega – nebijau prisipažinti – dar visą sausį).
– Vieną kartą metuose pirmas dienos gėrimas būna šampanas… Na, nemanykite, kad vos tik Kalėdoms atėjus su pižama lekiu traukti jo iš šaldytuvo. Tikrai ne. Bet šventinis rytas būna toks kupinas veiklos ir reikalų (suvaldyti vaikus, kad iš karto neišpakuotų visų dovanų, pradėti gaminti kalėdinius pietus, pasipuošti, paruošti stalą ir t. t.), kad neretai nebeužtenka laiko niekam kitam. Nejučia ateina 12 valanda. Užkandžiai gatavi. Taigi belieka tik iššauti šampaną… Cha cha cha.
– Sūris, sūris, sūris. Įvairiausių rūšių sūris vakarienės pabaigoje man yra šventė. Kalėdos nusipelno viso jo padėklo. Vėliau besėdint ir besišnekučiuojant prie sūrio prireikia ir portveino, nors nebūtinai, gali toliau sėkmingai dirbti ir kitoks vynas. Aš jau du kartus dalyvavau savo kulinarijos mokslo draugių organizuojamame sūrio ir vyno vakarėlyje. Jame nieko kito nebuvo, tik sūrio, vyno ir priedų. Tai, beje, itin vykusi vakarėlio tema (jei netyčia pristingate idėjų arba išgaruoja noras šeimininkauti).
Sūrio vartojimo taisyklių labai daug, dar daugiau jo rūšių. Šis įspūdingas pieno produktas – tobulas žmonijos išradimas. Kaipgi sukomponuoti tinkamą sūrių tercetą ar kvintetą, kad pamalonintų gomurį ir sujudintų vaizduotę? Paprastai patariama rinktis mažiausiai tris skirtingos tekstūros ir aštrumo sūrius. Siūloma geografiškai koncentruoti, tarkim, formuoti itališkų, prancūziškų arba kad ir lietuviškų sūrių rinkinį. Lietuvoje jų gausybė, nežinau, ar kiekviena pardavėja dideliame prekybos centre galėtų pasakyti, ką pirkti. Jei norite patarimo, pasukite į mažesnes gourmet parduotuvėles – ten tikrai jums padės išsirinkti (Užupio krautuvės Vilniuje šeimininkai visada puikiai pagelbėja). Sūris brangus, tačiau už ką moki, tą ir gauni. Geriau nedaug, bet toooookio… Valgykite lėtai ir galvokite apie tai, ką dedate burnon. Pradėkite nuo švelnesnio ir vis didinkite intensyvumą. Produkto reikia visai mažai, vos kąsnelio. Taigi kaip atrodys mano kalėdinis sūrių padėklas? Turbūt rinksiuosi angliškus, jų yra labai įspūdingų… Be abejonės, imsiu velsietiško ir kornvalietiško ožkų. Vieno – minkšto, tepamo, kito – pusiau minkšto, jau aštresnio ir su baltaisiais pelėsiais. Būtinai stovės gabalas čederio. Žinoma, kaipgi be stiltono (šis mėlynųjų pelėsių sūris – privalomas kalėdinio stalo „dalyvis“)! Na, dar norėsiu pridėti kokio nors švelnaus, gal bri… Štai ir viskas, labai paprasta. Manau, ir iš lietuviško repertuaro turėčiau ką rinktis: lietuviški ožkų sūriai stebuklingi, varškės sūriai fantastiški, fermentiniai irgi išties neprasti. O prie sūrių? Trapučiai, nesaldūs sausainukai, džiovintos figos, kriaušės, obuoliai ar vynuogės, medus arba burokėlių pagardai… Niekada man sūrio nebus per daug. Slėpkite sūrį – ateina Drakonas…
Mielieji, atleiskite, bet niekaip nerandu gerų dviejų valandų aprašyti Islandijai, pirma serija bus apie puikius restoranus, ilgiausia vakarienę mano gyvenimę, silkės ledus, skaniausią žuvį ir krapus…Bet prisipažinsiu šią savaitę laukia rimta fotosesija knygai, taigi turiu palenkus kuprą dirbti dirbti ir nesibarstyti…Taigi kaip visuomet gelbėja Laputaitė. Ji parašius jau prieš savaitę labai aktualų rašinėlį (manau sausis turbūt galėtų būt skelbiamas apsiribojimo mėnesiu, nes man rodos visi tik tuo ir teužsiima) Aš kaip visuomet sutinku su Lapės kiekvienu žodžiu ir lauksiu jūsų nuomonės, mano rašinėlis Laimoje šį menesį yra beveik apie tą patį 
) Ir nors apie tą knygą apie kurią kalba Lapė iki Lapės nieko negirdėjau, bet už tai girdėjau ir skaičiau kitos autorės, kuri yra ypač garsi Amerikoje 
Noriu paklausti, ar jums taip, kaip ir man, praėjusios šventės ir prasidėję nauji metai, atrodo, buvo taip seniai kaip ir pernykštis sniegas??? Tiksliau, sniego juk šiais metais normaliai niekur nebuvo. Buvau trumpai Lietuvoje, tai truputį pasnigo ir vėl dingo. O čia, Londone, tai paukščiai čiulba ir spoksau į žalią žolę pro savo darbo kambario langą. Žinote, vienais metais mūsų kaimynai savo eglutę lange laikė turbūt iki vasario vidurio, mes su Tomu vis šnairuodavom į tą eglę ir burbėdavom, kas čia per tvarka, ot kuoktelėję… Bet negalvokite, kad tie žmonės kokie nors netvarkingi - netgi labai padorūs ir stilingi, aš netgi jų namo interjerą buvau kažkokiam žurnale užtikusi. Gal šiaip tingėjo, laiko neturėjo arba jiems labai gražu. Bet ir pati negalėčiau per daug girtis, nes mano namuose vis dar kabo ant veidrodžių lemputės, vakarais įjungiu - juk temsta, tai anksti, o šviesos niekada nebus per daug. Mano draugė Vilma sako, kad greičiau normaliai pasnigtų, nes labai liūdna, kai tiek daug tamsos. Įdomu, kaip gi yra Islandijoje, kur ketiname važiuoti kitą savaitgalį, juk ten, suprantu, tik keletą valandų šviesos būna… Aš viename žurnale neseniai paskaičiau, kad visų mylima Džordana ruošiasi į turnė po Europą ir taip pat užsuks į Islandiją. Žinau, kad ten yra lietuvių, tai va įdomu pasidarė, ar yra čia skaitančių mano blogą ir gyvenančių Islandijoje???? Jei taip, atsiliepkite, labai įdomu būtų sužinoti. O dar, grįžtant prie Džordanos, praėjusią savaitę su broliu in law arba lietuviškai taisyklingai būtų ne koks nors švogeris, o dieveris, žaidėme labai pralinksminantį žaidimą. Jis paėmė žurnalą ”Žmonės” pavartyti, aš jam sakau, atspėk, kas gi čia tie žmonės, ką jie veikia gyvenime. Pavyzdžiui, Džordana su savo draugu buvo įvardinti kaip politikas ir jo žmona, viena žinoma, graži, turtinga ponia kaip call girl… O kitas dažnas žurnalų svečias su savo palydove, kaip some kind of snobs… Tik atspėjo, kad merginų dainininkių grupė yra merginų grupė ir režisierius, yra menininkas.
Iš tiesų ilgai galvojau. Kadangi taip jau išpuolė, kad laida Kūčių dieną, tai ji ir bus šventinė. Apie tai, ką galima padaryti Kūčių stalui – ir tradiciško iš turimų ingredientų, ir truputį įdomesnio… Laidoje taip pat apie tradicijas ir papročius pasakos etnologė Gražina Kadžytė. Ją pažįstu seniai ir visuomet tokiomis temomis ji yra puiki pašnekovė. 
Nežinau, kaip reikia ruoštis, kad pavyktų viską suspėti. Arba štai - pasiūlymas jums, miela ponia, mažiau dalyvaukite iniciatyvose, mažiau eikite su visais susitikinėti, trankykitės visur mažiau, mažiau svečių kvieskite ir nebus jokių problemų, nereikės paskui skųstis. Mano gerbiamas sutuoktinis neseniai išstojo su fraze, kad “moaning and wingeing is your full time job”… Na, aiškiai perspaudė. Suprask, skųstis ir aimanuoti yra tavo pagrindinis darbas… Tai yra neteisybė, nes aš gana mažai tai darau, bet vis tiek. Mane tiesiog sutraukė pavydo ir panikos priepuolis, kai penktadienį beveik trečdalis iš pakviestų mamų paskutinei dienai mokykloje paminėti skirtam susibūrimui pasisakė, kad jau supakavo visas dovanas… Laba diena, aš dar tik laukiu, kada man paštu ateis. Na, sakykime, jau daugiau nei pusė jų yra, dar trūksta vienos kitos, dalis jau į Lietuvą ant rogių išvyko, kita dalis kaupiasi kalnu mano spintoje… Tiesiog taip jau yra, kad aš tas dovanas suprantu kaip ženklą: aš tave myliu, tu man brangus, apie tave galvoju ir noriu, kad tau būtų gera… Tad neįsivaizduoju be dovanų, nors man pačiai nieko nereikia. Kadangi tikrai žinau, kad vaikai neateis ir čia neperskaitys, tai galiu pasisakyti: gaus dovanų nuo močiutės ir nuo krikšto tėvų iš Lietuvos, tai aš galvojau, kad gal jiems Kalėdų seneliui iš viso nieko neperduoti??… Bet vis tik po vieną dovaną bus. Jurgiui - mašina nuotoliniu būdu valdoma, Izabelei – klasikinė Pelenė, kurios, turiu prisipažinti, ir aš nesu mačiusi. Dėl tos Pelenės, tai ji zyzia jau seniai, ir aš vis negaliu gauti, nes svajonių fabrikas Disnėjus yra labai gudraus būdo ir tų filmų netiražuoja nesustojamai, todėl prekė deficitinė.
