Viskas ko mums reikia yra pakalnutės…Man atrodo, kad visas mano gyvenimas dabar pakvipo pakalnutėm, geriu kavą ryte ir kvepia pakalnutės, nors jau ne namuose tą kavą geriu…Taip vakar ir aš jų nusipirkau, aišku, pasidalinau Facebook ir…visi sujudo kaip skruzdės. Viename is komentarų patalpinta nuorodą į straipsnį apie tai, kad pakalnutės įrašytos i raudonąją knygą…..ir kad jų skinti negalima, tai kaip čia yra iš tikrųjų? Gal turite kokios patirties? Ir kaip jas skinti, kad padaryt kaip įmanoma mažiau žalos miškui? O gal iš viso dabar turėtumėm nebepirkti pakalnučių ir neskatinti jų vartojimo? O galbūt kaip tik taip miškas padeda išgyventi žmonėms, kurie neturi pastovių pajamų,…

Oi kaip malonu, kad galiu pasidalinti šiomis puikiomis naujienomis. El. knyga, kurios norėjosi seniai seniai, ėmė ir išvydo dienos šviesą. Tiksliau, buvo sėkmingai perkelta iš popieriaus į hmmmm… kaip čia apsakyti teisingai? Elektromagnetines bangas ir megabaitus? Esmė yra tokia, kad ji dabar gali mygtuko paspaudimu ir vieno kito slaptažodžio suvedimu lengvai atsidurti visuose elektroniniuose agregatuose. Tikrai, ar ne stebuklas??? Aš manau, kad taip. Aš jau nuo pat ryto pasitikrinau ar veikia ir tikrai veikia, nusipirkau sau nieko nedelsdama savo knygą ir turėsiu ją dabar savo telefone, taigi kiek žinau ji tinka visiem aparatam protingiem. Aš kol kas pati dar tik…

  Mielieji, buvau vakar Tymo turguje, tai man tikrai atėmė kvapą ir širdis pradėjo greičiau plakti. Sutikau ten tiek mielų veidų! Aišku, vilniečiai ir vilnietės, kurios ten sau vaikštinėja su brangiomis rankinėmis ir lengvomis suknelėmis, ogi į vietą atvyksta  su savo visureigiais, tik pasijuoks iš manęs: „Kokia kaimietė – Tymo nežino!“. Taigi va nuėjau smidrų/ šparagų pasiimti ir visko daug radau: daug daug žalumos ir gerumos. Kadangi ridikėliais, svogūnų laiškais, krapais ir rūgštynėmis esu aprūpinama tiesioginiu tiekimu iš Kėdainių,  tai šitų dalykų nebepirkau (meluoju, nusipirkau rūgštynių). Bet visokios ten žalios patvorių gerybės kaip dilgynės ir garšvos, žinote,  net ir man buvo…

Aš visada stengiuosi iškepti tortą per savo vaikų gimtadienius pati. Iš anksto niekada nežinau, kokį, kokios bus proporcijos, bet tikrai žinau, kad nebus jokių tortų-mašinų, piktų paukščių ar mikimauzų, ar kempiniuko. Tortas yra tortas, todėl jis turi atrodyti kaip tortas. Kitas man svarbus dalykas yra tai, kad mamos keptam tortui vis tiek niekada neprilygs joks konditerijos cecho ar didžiausio pasaulio meistro iškeptas tortas, nes niekas gyvenime neįdės į tortą tiek meilės, kiek į jį įdės mama. Štai neseniai gavau laišką vienos mamos, kuri su nekantrumu laukia savo sūnaus pirmo gimtadienio, ir ką g,i galvoju, na tai kaip čia dabar, reikia…

Oi apie grietinę tai galima tik ilgai… Niekada nepamiršiu, kaip vienas mano pažįstamas amerikietis sakė, kad lietuviai viską viską viską valgo su grietine… Ir tai yra tiesa! Mano vaikai grietinę kabina šaukštais, mano tėtis pusę litro grietinės supila į dubenį su svogūnų laiškais ir agurkais, mano vaikų mėgstamiausios salotos yra pomidorai ir agukrai su grietine – juk paprasti dalykai visada geriausi. Skirtingiems dalykams reikia skirtingo riebumo grietinės, tad jei darau troškinį ir noriu jį nubalinti, visuomet renkuosi riebesnę grietinę, nes kuo riebesnė grietinė, tuo ji atsparesnė kaitrai, tuo ji standesnė (tada nėra pavojaus, kad supilsite grietinę į karštą troškinį ir…

- Mamyte, aš pamiršau, kas yra cepelinas… Ar tai toks makaronas, kur bulvės aplinkui ir mėsa viduje, ir su grietine???? – Taip, Izabele. -Oi, tai aš tada noriu! Va štai toks užsimezgė mano pokalbis su dukra, kai mums buvo pasiūlyta cepelinų pas mano ir Rositos močiutę… Ar jūs kada nors buvote pamiršę, kas yra cepelinas? Tikrai ne! Čia tik užsieniečiams vis iš naujo juos reikia pristatyti arba tokiems tarptautiniams vaikams kaip mano… Bet vis tiek juk yra tokių chrestomatinių dalykų, kurių niekada nepamirši… ir kurie visada populiarūs, tai gali būt ir cepelinai, ir pomidorų salotos su grietine, ir gardūs vištienos…