Dalinuosi, jei dar neskaitėte.

Brigitte Bardot, kažkada pritrūkusi pinigų ar šiaip iš meilės gyvūnams, pardavė aukcione vieno iš savo vyrų (vo­kiečių milijonieriaus Gunterio Sachso) dovanotas  brangenybes, kad sukauptų lėšų šventai kovai su gyvūnų skriaudėjais. Aš kartais ūpui pakelti dėlioju žmones į lentynėles ir visaip kaip mėginu suskirstyti  į gentis. Viena stambi ir gana reikšminga gentis yra šunų mylėtojai.

Britai augintiniams pakloja beveik 15 milijardų svarų sterlingų per metus. Tikrai neketinu čia analizuoti nei bėdavoti – vaje vaje, ir kur tas Vakarų pasaulis ritasi. O ritasi ten, kur patinka. Aš ir pati antakių nuleisti niekaip negalėjau, kai rengiau reportažą apie kepyklą, kurioje kepami skanėstai šunims. Ji įsikūrusi Paryžiuje ir, aišku, prancūzai nebūtų susigalvoję taip netradiciškai pakeisti kepyklos paskirties – amerikiečiai daug lankstesni šiuo atžvilgiu. Taigi, paaiškėjo, kad – kepyklos savininkė ir kepėja ir buvo amerikietė. Štai neseniai žiūrėjau vieną laidą, vedamą populiarios, gražios šunų mylėtojų genties atamanės. Laida patiko, bet, atleiskite, kai kurie tą savo meilę šunims demonstruoja gerokai perlenkdami lazdą. Vienas garsus veikėjas kalbėdamas apie šunis nuoširdžiai prisipažino, koks šviesulys jo gyvenime yra augintinis, ir pabaigoje abu – šuo ir šeimininkas – tikrai ilgiau, nei būtų derėję, pasilaižė. Tai iš tiesų ne koks nors slengas ar šiaip noras sukelti šleikštulį. Tikrąja to žodžio prasme ir šuo įnirtingai laižė šeimininką, ir šeimininkas kyštelėjo liežuvį. Žavinga. Apetito kaip nebūta.

Aš, turiu prisipažinti, taip pat jau esu toje šunų mylėtojų gentyje. Su gentainiais parkuose susitinkam, pasisveikinam. Be visų aptariamų temų, susijusių su šunimis, yra be galo daug progų pakalbėti apie kitas gyvenimo sritis… Viena parko bičiulė pasipasakojo apie naują valgymo režimą, tokį superlieknėjimo klubą, kur vaikštai kas savaitę, tave konsultuoja, drąsina ir valgai vien skystą maistą. Gauni miltelių pavidalo racioną „iš pakelio“ – sumaišai su vandeniu ir štai tau pusryčiai, o čia – vakarienė. Bičiulė visa susijaudinusi ir laiminga:  jai buvo pažadėta, kad penkiolika kilogramų dings per 3 mėnesius. Ir, ką gi: susitinkame mes po penkių dienų parke, aš, be abejo, klausiu, kaip skystasis racionas, ar jau telpa į jaunystės džinsus? Kurgi ne – dieta jau numesta į kampą ir kažkodėl aš visai tuo nesistebiu. „Mane ketvirtą dieną pradėjo pykinti nuo to skystimo, – porina bičiulė ir kapituliuoja, – šita skysta dieta yra nesąmonė…“ Ir iš tiesų kiekviena dieta yra nesąmonė, o šita – nesąmonių nesąmonė. Bet kefyro kokteilis pusryčiams ar netgi vakarienei yra ne nesąmonė, o labai geras dalykas. Ypač jei netingėsite susiplakti, tik tą kokteilių plakimo pragaro mašiną neblogai būtų turėti. Aš kažkada per vienas atostogas taip energingai joje plakiau kokteilius, kad suskaldžiau. Tikiuosi, jūsų patvaresnė, tokia, kurioje vienas juokas susmulkinti šaldytą bananą ir uogas. (Aš jau ne kartą esu užsiminusi, koks geras dalykas šaldyti bananai. Tiksliau – svarbiau  yra laiku atsiminti ir juos įmesti į šaldiklį.) Griebiat bananą, smulkintų sėmenų žarnynui iššluoti, kefyro puslitrį, jei labai saldžiamėgiškumas užvaldęs – sirupo (yra toks agavų, kurį visi sveikuoliai vartoja; ir aš turiu sirupo, labai saldaus, bet jis nesustingsta į ragą kaip medus, taigi kokteiliams puikiai tinka). Štai su tokiu kokteiliu galima net ir visą dieną pratempti, jei jau kyla labai didelis noras palengvėti ir vieną kitą dešrą nuo liemens nuvyti…

Kai Jurgiui buvo 1 diena

Visi pirmadieniai geri, o šis - ypatingas, nes Jurgiui mūsų ketveri… Tuoj eisiu kepti torto. Vakar vakare perbėgau per  nuotraukas. Savaime suprantama, užliejo širdį tas džiaugsmingai kutenantis jausmas, žiūrint į tas kūdikiškas nuotraukas. Na, aš turiu pasakyt, atrodau daug blogiau nei Jurgis (cha cha cha cha). Neslėpsiu, tas “aaaaaaahhh…” momentas užpildo visus kampus, kai žiūriu į savo vaikų kūdikystės nuotraukas… Ir šiame bloge galima aptikti prieš keturis metus mane apėmusį laukimą, iš ten - sausainiai va šitie.. Dabar Jurgis toks didelis… Visas išsitempęs… Viena bičiulė neseniai netgi neteisingai apsiriko pasakydama, kad Jurgis vyresnis už Izabelę. Kažkaip gimtadienių virtinė visur aplinkui gegužės mėnesį, arba, kaip sako mano draugė Monika, kurios gimtadienyje buvau penktadienį, čia visų planinių rugpjūčio atostogų rezultatas…. Tai jei norėtumėt kitais metais gegužį džiaugtis naujienomis, atostogaukite rugpjūtį… Skaityti toliau →

Parašyk apie tai, kad vasara jau ant nosies, bet suplonėti niekaip nepavyksta“, – genialių minčių iš gyvenimo nešykšti man draugė. Na, tik nesakykite, kad aš viena tokią draugę turiu. Galiu lažintis iš savo prieskonių spintelės, kad pavasario viduryje pas dietologus ir į sporto klubus reikia alkūnėmis brautis,  jei nori patekti.  Štai kita bičiulė, kai jau susikaupė  susitikti su dietologu, užsiregistravo pasimatyti tik… po dviejų savaičių. Teko laukti, o laukiant dar galima vienu kitu ekleru pasimėgauti. Nes paskui,  t. y. po susitikimo, viskas bus kitaip… Skaityti toliau →

Trumpai apie vakar ir projektą, kuriame didžiuojuosi, kad esu pakviesta dalyvauti. Tikiuosi, kad jums taip pat pasirodys įdomu ir artima. Vakar Švedijos ambasadoje vyko pjesės, kurios pastatyme Lietuvoje man teko garbė būti pakviestai, pristatymas žiniasklaidai… Taigi, trumpai kas ir apie ką. Pjesė apie moterų teises visame pasaulyje, paremta tikrų, bet neeilinių moterų istorijomis, jų pasakojimais – visas jas vienija vienas dalykas: paprastoje kasdienybėje neišmatuojamas patirtas skausmas ir išgyvenimai. Septynios moterys iš septynių pasaulio valstybių, visos su savo istorijom. Šį projektą Lietuvoje pristato ir atveža Švedų ambasada, šios pjesės prodiuserė, režisierė - Hedda. Ji važinėja su “Seven” po visą pasaulį. Pjesė ta pati, tik skirtingos kalbos ir skirtingos moterys – aktorės – skaitovės. Pasirinkti žinomas moteris - viena iš strategijos dalių. Kai mane pakvietė prisidėti prie šio projekto, mažai ką žinojau, iš karto nuėjau į “Seven” puslapį, ir daugiau paskaičius supratau, kad labai labai noriu prisidėti – ne tik praplėsti savo horizontus ir sužinoti daugiau, bet ir, kaip jie sako, “paskolinti” savo balsą kalbant. Nesvarbu, kad galbūt LT moterų padėtis nėra tokia kaip Afganistane, bet mes juk pasaulio dalis. (Neslėpsiu, kad puslapyje iš karto atkreipiau dėmesį į Meryl Streep ir Hillary Clinton nuotraukas. Meryl Streep skaitė vaidmenį pjesėje Niujorke.)  Vėliau nuvykau į Stokholmą susipažinti su Hedda ir sužinoti daugiau apie projektą. Pjesę anglų kalba perskaičiau prieš pat susitikimą. Pjesė ir tie pasakojimai, kuriais dalinasi moterys, yra tikrai ne iš lengvųjų, ypač jei iš tiesų minutę kitą pagalvoji apie tai, ką toms moterims tenka patirti… Aš iš karto Heddai ir Andreas iš ambasados pasakiau, kad nesu tikra, ar man pavyks, nes net nežinau, ar galėčiau kai kuriuos skaityti neužsikirsdama…

Ši pjesė jau keturis metus yra rodoma, skaitoma ne tik Švedijoje, bet ir visame pasaulyje. O moterų roles-dialogus skaito skirtingų patirčių ir profesijų žmonės – nuo politikų iki visuomenininkų. Žodžiu, projektas tikrai įdomus ir be galo džiaugiuosi, kad buvau pakviesta. Švedijos ambasada, organizuojanti ir pristatanti Lietuvai šį projektą, tuo pat metu organizuos ir konferenciją, skirtą prekybai su žmonėmis…

Taigi, vakar susitikom dar kartą su Hedda ir pirmą kartą skaitėm pjesę. Eglė Špokaitė, Aistė Smilgevičiūtė, Arminta Saladžienė ir Agnė Zuokienė, dar prie projekto prisidės Mūza Rubackytė ir Jazzu… Taip pat teko garbė susipažinti  su  Švedijos ambasadore Lietuvoje - nepaprasto grožio ir gracijos moteris (ir dar trijų vaikų mama, mažiausia mergaitė gal dvejų su trupučiu bėgiojo paskui po priėmimų kambarį). Tai va, štai jums girl power, gal tiksliau woman power. Taigi, čia ne tik  apie tai, kaip yra svarbu gerbti ir saugoti žmogaus teises, bet ir apie tai, kad drąsa ir pasiryžimas gali pakeisti pasaulį, taip pat apie moterišką solidarumą bei bendrą idėją ir mintį, kad mes visi esame vienas…

Turiu pasakyti atvirai, kad skaityt savo vaidmenį (aš skaitau Mo Soucha, Kambodžos politikė, kovotoja prieš prekybą žmonėmis) man nėra lengva, bet mano žodžiai emocine prasme lengvesni, nei kiti vaidmenys… Tai bus puiki proga padirbėt su savimi, kaip atskirti emocijas nuo balso…

Norėčiau ir jus pakviesti būti dalimi šios iniciatyvos… Pasirodymas vyks Teatro arenoje gegužės 31 dieną. Bilietai tik aštuoni litai….

Daugiau apie vakar dieną parašė ir nuotraukų pridėjo štai čia lrytas, 15min (iš jų ir paėmiau nuotraukos URL, kurią įsidėjau čia.)

Ar esate kada pametę batą eidami per gatvę, kai atvažiuoja automobilis tiesiai priešais jus?… Aišku, ta gatvė, tai ne automagistralė, bet tiesiog Didžioji gatvė. Va štai taip man atsitiko vakar, einant iš Švedų ambasados – ar iš susijaudinimo, ar dėl pakilios nuotaikos, bet batas savarankiškai nulėkė nuo kojos… Nieko neliko, kaip susirinkti batą ir bėgti nuo mašinos…  Paskui tas batas man dar mėgino nukristi nuo kojos kokius tris kartus…Tikrai juokinga ir nelabai malonu. Cha cha  - nepameskite batų ir neišvirskite iš kojų,  taip sakant…:))

Aš jau paskutiniame “Laimos” numeryje apie ridikėlius pasisakiau, tai dar kartą nesikartosiu apie tą prisirišimą, kuris atsirado ridikėliams dar mano bobutės Barboros ridikėlių lysvėje.

Kaip ir žadėjau, dabar pateiksiu receptą, kuris buvo jau kelis kartus išbandytas. Labai lengvas padaryti ir visų buvo labai teigiamai įvertintas. Kaip žinia, agurkas ir ridikėlis puikiai ir gerai žinomas duetas. Aišku, tradiciškai į kompaniją jiems primetama dar kokia salota, ir būtiniausiai mama grietinė. Mes juk taip mėgstam grietinę, tikrai geras dalykas ji yra su viskuo, bet kartais reikia ir grietinei duoti pailsėti. Taigi, kartą aš pjausčiau sau ridikėlius ir agurkus, jie abu taip dera ir sutaria lėkštėje, nes agurkas gaivus ir vėsus, ridikėlis – pavasariškas, traškus ir pikantiškas. Bet, sutikite, jiems truputį kartais trūksta gelmės ir smagumo. Taigi, aš galvojau, kaip čia to smagumo įpūsti jiems. Žinoma, labai tinkamas yra užpilas salotinis su medumi, garstyčiomis ir daug daug krapų (nepamirštant aliejaus ir acto arba citrinos sulčių), bet vis kažkaip ne taip… Bet man prieš akis mūsų vaisių dubenyje, kur susispraudę būna obuoliai, apelsinai, bananai ir dar koks pomidoras, pamačiau aš gi kivi vaisių. Vaikai mano labai mėgsta, tai vis nuperku. Jie, aišku, dažnai būna kieti ir rūgštūs, bet pastovėję dubenyje sunoksta. Taip taip, kivis ir buvo tai, ko trūko ridikėliui ir agurkui. Jis saldus ir rūgštus, primena agrastą, taigi, puikiai įsikomponuoja savo skoninėmis savybėmis į lietuviško sodo-daržo skonių gamą šioje mišrainėje…
Ar dar reikia rašyti receptą? Nes, man rodos, viskas aišku.



Ar jau gyriausi, kaip aš ruošiuosi Londono olimpiadai??? Na, jei dar nesigyriau, tai tikrai artimiausiu metu pažadu gausiai pasigirti. Bet šiuo metu esu apsirgus, tik nežinau, ar angina, ar gripas, ar šiaip bendras silpnumas užpuolė, bet raumenis skauda… Ir manau, ne vien tik dėl to, kad kažkoks belekas prisikabino. Bet kai prisikabino belekas, tai rytoj jau nenueisiu į sporto klubą, o gal persitempiau? Taip taip, ruošiuosi „intensyviai“, kas rytą nubėgu po 4 km. Man tai yra žiauriai daug, daugiau nebūna. Nubėgau tokį kiekį dvi dienas iš eilės ir praktiškai jau aukso raidėm sau diplomą atsispausdint ketinu. Cha cha cha cha cha…(nebijokite prieš tai dvi savaites iš viso nebuvau).  Skaityti toliau →

Gėlės iš Scarlet and Violet (apdaužytas asotis mano)

Kai mano viena draugė paskaito mano blogą, visada sako: „Ir vėl paklodes rašai????“ Tai dabar pasistengsiu kaip įmanoma glausčiau. Ar dažnai perkate sau gėlių? Tik šiaip sau… Pasipuošt namus, vidiniam džiugesiui ir akies paglostymui. Ai, tiesa, dar tas stereotipas, kad vyras turi dovanot ir nešt į namus gėlių… Kodėl dabar moteris turi sėdėt ir laukt, kol kas nors padovanos??? Aš pritariu Beoyncei ir sakau: „if you like then you should“… Skaityti toliau →



Nesuprantu, kas čia su manimi atsitiko, bet labai įnikau į visokias žolelių arbatas, kažkaip va taip ėmė jos atsėlino ir pasklido  mano gyvenime. Niekada arbatos mano gyvenime nebuvo mažai, mėgstamiausia dažniausiai geriama iš ryto, ji yra angliška stipri ir su pienu. Įpratinus esu jau ir savo gentį Lietuvoje ją gerti, taigi visada turiu pasirūpinti atsargomis ir išsiųsti genčiai į Lietuvą, kad nepritrūktų… Arbata šiaip gali būti labai gourmet potyris, o Londono garsiausios popiečio arbatos ceremonijos  labai stengiasi ne tik pyragaičių ir sumuštinių lygose, bet ir arbatos rūšimis sublizgėti. Bet dabar apie tai neišsiplėskime. Pirmiausia aš norėčiau išsiplėsti tos arbatos, į kurią esu įjunkusi ir kuri mane įjunkino klausimu… Skaityti toliau →

Bandžiau aš čia visaip tiuninguoti ta foto, išėjo kaip išejo, silkė įsitaisius ant burokėlių patalo...

Visi turi tam tikrą naujų dalykų įsigijimo taktiką. Pvz., draugė Lapė patarėja dievagojasi, kad kai nusiperka naują drapaną, iš spintos tvarkingai išrenka tą, kuri turi užleisti vietą naujai. Kita artimoji – elgiasi priešingai, pastumia kitas aštuoniolika suknelių, kad nauja tilptų. Kai jau niekas netelpa, išneša dalį į kitą kambarį, kartais išdalina… bet retai. Dar viena artimoji daro taip: žiūri į daiktą, tada jį gyvai matuojasi, paskui mintyse jaukinasi ir galvoj nešioja, o jei po kiek laiko iš galvos daiktas neišgaravo, vadinasi, jo reikia, jis būtinas ir vertas įsigyti. Aš neretai perku greitai ir čia pat, impulso vedina, bet šiuo metu ne tas yra mano galvoj, ir dabar net gerai pašukavus atmintį nesurandu jokios suknelės anei batelių, anei nieko, kas būtų galvoje užsistovėję taip, kad žūt būt norėčiau įsigyti… Skaityti toliau →

Pradėkime nuo Jurginių – būkite pasveikinti visi pasaulio Jurgiai ir George’ai, ir Jurgos, Georgios… (ir dar visą eilę galima vardų išvardint, visi savo kalboje turi po Jurgį). Jurgis buvo pirmas berniukiškas vardas, kuris atėjo man į galvą, kai dar net nežinojau, kad pilve yra bernas. Paskui, tiesa, man tas George ne taip labai patiko, nes tuomet garsiausias pasaulio George buvo ponas Krūmas… Bet dabar, savaime suprantama, nėra gražesnio vardo man… Skaityti toliau →