Mielieji, aš jau šiandien keliauju į olimpinį parką, kur stebėsiu, kaip pakils į žydrynę Lietuvos vėliava ant aukšto kuoro ir plevėsuos sau, pranašaudama puikias olimpines nuotaikas. O kol aš parašysiu, kaip man sekėsi, siūlau paskaityt Vilmos įspūdžius iš pirmos savo darbo dienos olimpiniam šurmuly. (Čia ta pati Vilma, kuri ką tik parašė ir išleido geriausią knygą apie Londoną – Savas Londonas).
Paskaitykite ir sužinosite, kaip būna, kai dirbi amerikiečiams, o aš vėliau jums papasakosiu, kaip būna, kai dirbi gimtinės televizijoje.
Liepos 16, 2012
Pirmoji olimpinė darbo diena
Šį rytą pro duris išpuoliau tekina, besisagstydama striukę ir ant galvos užsimaukšlinusi kapišoną, nes ir vėl purškė lietus. Šokau ant dviračio su išsileidusiomis padangomis, ir myniau į kalną net atsistojusi – iki darbo pradžios buvo likusi kiek daugiau nei valanda, tačiau žinojau, kad vėluoju. Mat iš vakarinio Londono per visą miestą pradėjau ilgą kelionę per kopas į Stratfordą, kur yra įsikūręs olimpinis miestelis.
15 minučių kelionė dviračiu į kalną prieš vėją, 10 minučių laukimas ant platformos, 40 minučių (iš viso 15 stotelių) kelionė London Overground traukiniais ir dar kokios 8 minutės pėstute iki akreditacijos kioskelio, ir aš jau beveik darbo vietoje.
Iš pirmo žvilgsnio olimpinis miestelis pasirodė didžiulis, baugus ir nesvetingas (savaime suprantama, lietus vaizdelio nepagerino), tačiau nuotaiką kaipmat pakėlė apsaugos punktą užvaldę gražūs kareiviukai iš Škotijos su juokingomis plunksnelėmis ar kažkokiais kitokiais kažin ko kuokštais kepurėse.
Tarptautiniame transliacijų centre (International Broadcast Centre) smagiausia pagrindinė gatvė, kurioje įsikūrę bankai, parduotuvės, masažo salonas, kirpykla, vaistinė, kavinukės ir žiniasklaidos centras su šimtais kompiuterių blizgančiais ekranais.
Mane įdarbinusi amerikiečių televizija NBC savo darbuotojus lepina labiausiai iš visų. Turime gausią komandą darbuotojų, ir ne tik savo vairuotojus, apsaugą, registratorę, akreditacijos skyrių, medicinos punktą, automobilių ir logistikos centrą, bet ir laimių laimė – nemokamą visą dieną tiekiamą Starbucks kavą, vandenį, limonadą ir užkandžius, tokius kaip Team USA energetiniai šokoladukai su riešutais. Nė skatiko nekainuoja ir puikūs pusryčiai (vaisiai, kiaušiniai, kumpis, bandelės, dribsniai ir jogurtai) bei pietūs (salotos, karšti patiekalai, sumuštiniai ir desertai) – valgyk, kiek tik nori… Gavome ir dovanų – po firmos Nike krepšelį, striukę, marškinėlius, sportinį megztinį ir metalinį butelį vandeniui susipilti. Taip pat – po telefoną ir nemokamą Oyster kortelę kelionėms po Londoną.
Savaime suprantama, kad iš visų olimpinio miestelio pastatų man pati įdomiausia yra balta ir įspūdinga krepšinio arena. Gerai, kad ji dar buvo uždaryta, nes jau norėjau bėgti ir užsiimti geriausią vietą Lietuvos krepšinio rinktinės rungtynėms stebėti. Ne ką prasčiau atrodo ir pagrindinis stadionas, Velodromas bei varžyboms vandenyje skirtos patalpos.
Besišlaistant po šias įmantrias vietas labiausiai įsiminė londoniečiams gana neįprastas dalykas – nuoširdžios šypsenos (išskyrus tik vieną niūrų autobuso vairuotoją), paslaugumas ir malonūs pašnekesiai. Galbūt vietiniams olimpinio miestelio darbuotojams atrodžiau tikrų tikriausia blondinė, kuri bando rasti kelią, aukštyn kojom apvertusi žemėlapį, tačiau net neprašyti prie manęs vis prieidavo geri žmonės, sveikinosi ir klausė, ar nepasiklydau, ar viskas gerai, ar nereikia padėti. Vėjui tą mano žemėlapį nupūtus, vienas vyrutis net bėgo per laukus, gaudė jį per pusę parko, kol pavyko pagriebti.
Tikėkimės, kad šis Olimpiados darbuotojų paslaugumas ir gera nuotaika nedings prasidėjus žaidynėms, kai jie turės padėti tūkstančių tūkstančiams tokių išsižiojusių mergelių kaip aš.
Čia nelabai į temą, bet ar yra galimybė Vilmos knygą įsigyti kažkur Londone? Gal žinot?
kaip smagu, kad galit ten buti, lauksim kitu reportazu 🙂
Skaitau, ir pradedu svarstyti – gal mest ta kina ir pereiti i tv… haha. Aciu , labai idomu pasiskaitineti.
Nuotraukoje iš minios iškart atskirsi – šviesiaplaukė gražuolė lietuvaitė. :))