8241
Beatos virtuvė

Viena mama, vaikai ir šunys

(6)

Tai, kiek galima rašyti apie vaikus?  Dabar gal jau apie moteris, o gal apie moteris ir vaikus? Arba apie mamą ir vaikus.  Aš visą savaitę buvau viena su visais vaikais ir dviem šunimis. Labiausiai, manau, nukentėjo šunys, nes, na, niekaip negalėjau jiems skirti dėmesio. Teko šunims tik savaitgalį sulaukti ilgesnio pasivaikščiojimo, o paprastomis dienomis turėjo pasitenkinti palakstymu kieme. Na, bet būna ir blogiau, todėl turiu pagarbiai nusilenkti tiems, kurie turi šunis, kurie nėra tokie prisitaikantys, kaip mūsų. O mano šunys yra sofos šunys.

O vaikai, kaip gi vaikai? Oi, su vaikais būti – vienas malonumas. Tomas buvo išvykęs į Las Vegas’ą, aha, žinau žinau, skamba taip, sakykim, visai akiplėšiškai, kur??? Aš irgi norėjau skristi  ir gal net būčiau radusi, kas pažiūrės vyresnius vaikus, kad galėtume abu su Hariuku dumti į Ameriką. Bet, vaje vaje, kokia neteisybė – tas renginys yra turbūt didžiausias pasaulyje, skirtas picai ir truputį diskriminuoja vaikus. Na, ok, viskas čia normaliai, nėra čia ko profesionalaus renginio paversti vaikų darželiu. Tai va, sakė, kad neįleis, net ir su mažu vaikeliu, nes tokios taisyklės, tai ir likau namie. Bet ir gerai, man patinka būti namie. Ir su vaikais vienai būti namie nebuvo labai sunku.

O Tomas išlėkė į Las Vegas’ą, kur didžiausiame expo centre viskas tik apie picą. Ten, žodžiu, gal kaip picos verslo olimpiada ir sąskrydis ar kažkas panašaus. Vieną dieną ir aš nuvarysiu, bet kol kas auginu. Šiaip man nebuvo sunku būti su vaikais vienai visą savaitę. Na, gal tik kokį pusę karto. Kai lėkiau liežuvį iškišus nuo vienos vietos prie kitos, kad spėčiau paimti vaikus, paskui juos perduoti Nijolei, o dar į parduotuvę šio bei ano…Tada išvažiuoti laiku į Kėdainius, kur dalyvavau labdaros koncerte, tiksliau, viename iš koncertų, kurie skirti kilniam miesto tikslui –  vargonų įsigijimui. Tai tada jau rašiau piktą žinutę Tomui, kad, nu pyksht poksht, užkniso. Nes tikrai buvau tokia persisukus.

Ta diena tokia buvo, nes pati pasišoviau ir prisigalvojau, kad galiu ir darbus padirbti, ir pas kosmetologę, ir į parduotuvę nueiti, ir vaikus paimti, o paskui dar ir į Kėdainius nuvažiuoti.

Aš visada labai puikiai moku prisiplanuoti per daug, bet turiu pasakyti, kad dabar jau tikrai moku planuoti truputį geriau. Dar koks dešimtmetis ir tada jau būsiu visiška ekspertė. Darysiu tik tiek, kiek galėsiu padaryti ir nebus nei vieno nervinio įtempimo mano gyvenime.

O dabar apie mamas, kurios būna vienos, augindamos vaikus. Aš galiu pasakyti, kad man pirmi Hariuko metai buvo tikrai lengvi, žinote, kodėl? Tokie lengvi, kad net nepastebėjau ir galėčiau juos kartoti su malonumu iš naujo ir iš naujo. Ir tikrai, prisiekiu, man vaiko pirmi metai yra tiesiog SPA. Bet, jei kas dieną eitum į SPĄ, tai, man atrodo, ir tas atsibostų, ha ha. Todėl, kai Hariukui atėjo kokie penki mėnesiai, o aš pradėjau filmuoti laidas, labai pavyzdingai man jį padėjo auginti mano vyras Tomas. Todėl ir man, ir jam tas mūsų mažasis yra kaip koks saldainis, kaip medaus korys, kaip ledų porcija ir saulėta Nida po savaitės lietaus, kaip mėlynės su pienu, kaip baravykai ant sviesto su krapais ir šviežiomis bulvėmis.. Na, maždaug įsivaizduojat.

Labiausiai man nepatinka, žinote, ką daryti? Gailėti kitų. Todėl mane visada truputį nervina, kai patogioji visuomenė užsiima, pavyzdžiui, tokiu gailėjimu – iš serijos: „Oi, ji neištekėjus, ji vaikų neturi” arba „Oi, ji tai vargšelė – vieniša mama”. Aš, manau, kad moteris pajėgi viskam. Ji gali viską padaryti, pakelti ir dar pasidžiaugti savo stiprumu bei rezultatais. Todėl priimu žmones visokius – vieni su tokiomis, kiti su kitokiomis istorijomis, bet visos istorijos yra unikalios ir savos.  Visada viską gali padaryti, jei susikaupi.

Tai va, man buvo labai smagu būti su vaikais, ėjom anksti miegoti, dar trankiai atšventėm Hariuko gimtadienį. Čia jau aš iš viso parodžiau aukštą lygį prisiplanavime, nes tą pačia dieną pasikviečiau tris užėjimus svečių ir vakare tiesiog dėkojau Dievui, kad turiu draugę, kuri indus suplovė. Savaitę buvau viena ir buvau laiminga. Galėjau ir galėčiau skųstis bei gailėtis ir savęs, ir kitų, bet kiekviena situacija visada turi šviesiąja pusę.

Vaikus auginti dviese yra tikrai paprasčiau, smagiau, ir lengviau, ir, kažkaip, patogiau. Bet net ir tos, ir tie, kurie augina vaikus po vieną, puikiausiai patiria pilna džiaugsmo ir malonumo.  Nebūkite tie liūdni žmonės, kurie teisia kitus ir visus nori sudėti į dėžutes, kad tik taip ir ne kitaip žmogus gali ir tūri būti laimingas. Laimingo gyvenimo formulių yra daug ir įvairių. Kokia ji jūsų?

 

Print Friendly
Komentarai
  1. Vilija parašė:

    O taip! Aš dabar bandau visiems parodyti, kad net ir auginant sunkią negalią turintį vaiką, gyvenimas gali būti laimingas! Ir tikrai nereikia man jokio gailesčio. Ir aš tikrai neapsimetinėju, bet nu gyvenimas yra žiauriai gražus ir fainas, net ir su visais mums duotais išbandymais! Pikta, kai bandoma sudėlioti viską į dėžutes ir įsivaizduojama, kad žmogus laimingas tik kai turi VISKĄ, ir tas viskas yra tobula. Tikrai ne. Visa šeima priklausome vienai neįgalius žmones vienijančiai organizacijai. Pamatytumėte kieeeek ten laimingų žmonių! Svarbiausia turbūt visame kame stengtis įžvelgti šviesiąją pusę, nes ji tikrai yra. Tada ir būsime laimingi 🙂

  2. Tikrai parašė:

    Zinot Beata, jus NET visa savaite buvot viena ir VISKĄ suspėjo! O kaip variantas jei VISA gyvenimą būtumėt viena? Ar tada irgi tokius straipsnius rašytu net kokia moteris esat šauni it kiek daug pakelti galit? Labai džiaugiuosi, kad esat barbė šimtadarbe ir ta visiems demonstruojat. Bet turbut prieš teisdama kitus, kaip jų nereikia “ gailėti” nepamirškit padėkoti likimui, kad turit uzsienieti vyrą, kurio dėka galit daryti ką norit- realizuoti save, auginti vaikus ir viską suspėti ir dar agituoti kitus “kaip Lietuvoj gera gyventi.”Taigi, nepamirškim, kad visi zmones turi potencija kažką nuveikti, tik labai skirtingas galimybes, o kartais galimybiu is vis nera.O teisia dazniausiai tie, kurie to nesupranta. Tad linkiu jums susivokti kur esate ir kokiomis aplinkybemis. P.S. as tikrai jums nejauciu jokio pavydo, gyvenu gyvenima koki pasirinkau nei kiek nepanasu jusu, ir tuo dziaugiuosi.

    • Beata Nicholson parašė:

      tikiuosi jums palengvejo, o prie ko čia vyras užsienietis? taip nėra visiem vienodai atseikėta, bet vistiek jūsų balse jaučiu kartėlį, suprantu jus, aš niekada nedemonstruoju kiek galiu nuveikti, aš norėjau pasakyti, kad geriausiai kiekvienas tik asmeniškai žino iš ko susideda jo laime….. Vistik man nepatinka jūsų įžeidžiantis komentaras, todėl jį ištrinsiu po kažkiek laiko,

    • Vilija parašė:

      As nemanau, kad Beata norejo kazka izeisti. Zinoma, vaikus auginti vienai ir dar darbus dirbti yra ziauriai ziauriai sunku. Tiesa sakant, toms moterims reiktu medalius kabinti. Bet pavz.mano tarpe yra draugiu, kurios vyrui dviem dienom isvaziavus i komandiruote, jau stresuoja, jau sako „isprotesiu“ ir pan. Va tada jau pikta man, nes atrodo, kad pasaulis griuna, o juk tik dvi dienos! Yra juk ir tokiu mamu, kurios viena vaika i poliklinika vesdamos praso vyro atsiprasyti is darbo ir joms padeti. To irgi niekaip nesuprantu… Mes moterys esam labai stiprios ir tikrai daug galim. Bet „vyras uzsienietis“ cia jau visai ne i tema… 🙂

  3. Silvija parašė:

    Gaila nera like mygtuko Vilijos komentarui,butinai paspausciau,o „Tikrai“irgi kazkiek suprantu,ne visiems iseina sypsotis,kai sunkumai uzgriuva ar gyvenimas susiklosto ne taip kaip tikiesi,tada liaudiskai tariant „abydna“ pasidaro kodel tau neiseina taip,be to norisi kartais ir silpnam pabuti,kad kas padetu.Tokiais atvejais as atsakymu ieskau savo tikejime – tradiciniame kataliku.

Palikite komentarą



Mūsų draugai:
Visos teisės priklauso Beatai Nicholson. | Pagaminta beLEDO.