Varškinės aktualijos ir interviu

Beata Nicholson – žurnalistė, Leiths kulinarijos mokyklos studentė, tinklaraščio rašytoja ir net verslininkė: interneto parduotuvėje galima įsigyti jos sukurtų prijuosčių bei kalendorių su receptais. Su Beata kalbamės apie aistrą gaminti ir artėjančią vasarą.

Esate sakiusi, kad nelaikote savęs gera virėja, nesate kepusi sausainių, o tiesiog mėgstate gaminti. Dabar, kai išleistos dvi knygos ir iškeptas ne vie­nas šimtas sausainių, ar jau jaučiatės suradusi savo tikrąjį pašaukimą?

Nemanau, jog gaminti valgį yra ypatingas pašaukimas, bet taip jau yra, kad vieniems tai pavyksta geriau nei kitiems. Besimokydama Leiths kuli­narijos mokykloje pastebėjau, kad nors visi mokomės to paties, gauname tą pačią informaciją, tačiau rezultatai skirtingi.Džiaugiuosi,kad man pavyko suderinti du dalykus: malonumą gaminti ir rašyti.

Jums maisto gaminimas – aistra, laisvalaikis, saviraiškos priemonė? O gal ir kelias į vyro širdį?

Iš tiesų, tai turbūt visi išvardinti dalykai. Aš vis dar sutinku žmonių, kurie niekada negamina arba tik pašildo pusgaminius ar išsikepa kiaušinienės. Bet yra begalė žmonių, kuriems maisto gaminimas yra daugiau nei noras pamaitinti šeimą. Priežasčių veržtis į virtuvę yra be galo daug. Man tai ma­lonus užsiėmimas, lyg hobis, kuomet pamiršti viską aplinkui, o paskui gauni apčiuopiamą ir malonumą teikiantį rezultatą. Manau, kelias per skrandį eina ne tik į vyro širdį – visiems patinka, kai jais rūpinamasi.

Ar triūsiant virtuvėje nuotaika turi įtakos?

Esu ne kartą savo kailiu patyrusi, kad jei nuotaika susivėlusi, patiekalas nepavyks. Kita vertus, pradėjus gaminti kartais ir bloga nuotaika ištirpsta, bet vistiek laikausi nuomonės, kad į virtuvę reikia eiti tik gerai nusiteikus.

Vasara vilioja laisvalaikį leisti gamtoje. Kaip manote, kodėl Anglijosparkuose tokia populiari piknikų kultūra neplinta Lietuvoje?

Piknikui parke reikia gražaus oro ir… gražaus parko. Žinau, kiek darbo kasmet turi akcijos„Darom“dalyviai ir manau, kad piknikų kultūra dar neįsigalėjo. Nors esu tikra, kad ši mada greitai pasieks ir Lietuvą – taip, kaip atėjo ir sėkmingai prigijo kava išsinešti.

Tik atšilus orui Londono parkus ir skverus nukloja piknikautojai su krepšiais, vyksta spektakliai po atviru dangumi, koncertai. Svarbiausia, kad nelytų!

Manau, kad ir lietuviams nesvetimos tokios pramogos, tik mes iškylau­jame sodybose ar gamtoje prie ežero.

Kokie patiekalai tiktų iškylaujant gamtoje, būtų greitai paruošiami, lengvai transportuojami?

Iš tiesų į iškylą galima neštis visko, net ir sriubos termose, bet paprastai jos nesinori… Maistas iškylai turi būti patogus transportuoti: kepalėlis skanios duonos, truputis sūrio, šaltos mėsos ir daržovių. Patariu visus produktus supakuoti atskirai. Tiesa, mano paskutinėje knygoje yra visas skyrius, skirtas piknikui. Mūsų šeima labai mėgsta iškylauti, o mano vaikai kartais net vieni surengia pikniką sode.

Kokius gėrimus derinate prie maisto? Ar mėgstate vyną?

Geriausias gėrimas yra vanduo. Vasarą visuomet gaminu naminį limo­nadą su ledu. Pirmiausia reikia išvirti cukraus sirupą – vandens ir cukraus santykis 1,5:1 (arba netgi 2:1). Tada išspaudžiu daug citrinų sulčių, pritar­kuoju citrinos žievelės, sumaišau su cukraus sirupu ir išeina aštrus citrinų sirupas. Kai užsinorime gaivaus gėrimo, sirupą tereikia atskiesti gazuotu arba paprastu vandeniu ir įmesti keletą ledukų. Žinau nemažai kitų gaiviųjų gėrimų receptų, bet man vis tiek nėra nieko geriau už šaltą kaip ledas papra­stą vandenį – tuo šiurpinu dažnai angina sergančią draugę.

Vyną labai mėgstu ir, anot dėstytojos, Leiths kulinarinėje mokykloje dėsčiusios gėrimų kultūrą, vartoju jį netgi nesaikingai (juokiasi). Nors, tiesą sakant, jo išgeriu tik taurę ar dvi, kartais šiek tiek alaus. Apie vyną mūsų namuose išmano mano vyras Tomas, kuris yra vyno mėgėjų klubo narys. Mėgstame ieškoti naujų vynų, o radę patinkantį, nusiperkame jo daugiau. Vasarą man patinka gerti baltą arba rožinį, putojantį vyną.

Ar studijos kulinarijos mokykloje pakeitė Jūsų požiūrį į maisto ga­minimą?

Žinios, įgytos kulinarijos mokykloje, pakeitė mano požiūrį į maistą, jo gaminimą. Jaučiuosi perpratusi virtuvėje gyvuojančią sistemą, žinau, kaip gimsta receptai, supratau, koks sunkus yra virėjo darbas. Dabar, kai man atneša lėkštę restorane, jos turinį vertinu visiškai kitaip nei anksčiau. Kartu atradau ir savo, kaip virėjos, stilių – man patinka paprastas, prieinamas, kokybiškas ir gerai pagamintas maistas. Per didelis įmantrumas, žaidimas su maistu manęs nedomina. Man įdomi kasdienė namų virtuvė, geri produktai ir ekonomiškas jų naudojimas. Tikrai nesu ir niekada nebūsiu maisto snobė.

Kokį žmogų pavadintumėte gurmanu? Ar rastume Jūsų virtuvėje gurmaniškų produktų?

Tai klausimas, kurio labiausiai nemėgstu. Gurmano etiketė man neatrodo „skani“, juolab, kad ir šio žodžio reikšmė nėra iki galo aiški ir vienodai visų suprantama. Jau ne kartą kalbėta, kad žodis „gurmanas“ yra blogas vertimas ir reiškia apsirijėlį.Bene primityviausiai ir plačiausiai aiškinama, kad tai yra žmogus, kuris pabrėžtinai demonstruoja savo kulinarinį išprusimą, viešai deklaruoja, kad cepelinai ir bulvės yra dėmesio nevertas maistas, o gurma­nas lepinasi tik prancūziškais sūriais, ančių kepenėlėmis ir ant kiekvieno patiekalo užsideda po valgomą gėlės žiedą. Daug tinkamesnis yra žodis

„gourmet“, ir prancūziškai ir angliškai apibūdinantis žmogų, besidomintį maisto kultūra ir tuo, ką deda į savo burną. Man patinka angliškas žodis „foodie“ – tai žmogus, kuris mėgsta gaminti arba nusimano apie maistą, domisi patiekalų ingredientais ir jų kilme.

Mano virtuvėje guli paprasti produktai – nieko brangaus ir prabangaus. Rastumėte įvairių rūšių acto, aliejaus, miltų, kruopų, paprastai tik vienos ar dviejų rūšių sūrio. Esu jauna ir užimta, turiu porą mažų vaikų, alkaną vyrą ir draugų, kuriuos noriu ne tik gardžiai pamaitinti, bet ir su jais pa­bendrauti.

Ar yra patiekalų, kurių nemėgstate gaminti? Ką užsisakote restora­ne?

Restorane dažniausiai užsisakau tai, ko negalėčiau pasigaminti namie. Tarkime, namie tikrai nepagaminčiau taip, kaip gaminama japonų, tailan­diečių ar indų virtuvėje. Į vieną restoraną kartais eini pavalgyti, nes nenori gaminti namie, į kitą patyrinėti skonio ir paragauti šiuolaikinių virtuvės šefų išmonių. Bet aš pernelyg nesižaviu jų triukais, mano požiūris į maistą yra praktiškas. Esu pusiausvyros mėgėja, taigi negalėčiau tapti radikalia kurios nors kulinarinės mados skleidėja. Tarkim, nematau prasmės maitintis tik ekologiškais produktais arba atsisakyti malonumo šaltieną užkąsti duona. Domiuosi tendencijomisirrenkuositai,kasmanpriimtina.

Kulinarijos mokslas ar kulinarijos menas? Kas svarbiau, žinojimas ir mokėjimas ar nuojauta?

Svarbu ir viena, ir kita. Nuojauta pasiteisina improvizuojant. Leiths kulinarinėje mokykloje įgijau tiek daug žinių ir įgūdžių, kad menkinti ku­linariją kaip mokslą, neapsiverčia liežuvis. Mano galva, net ir didžiausiam virtuvės menininkui kulinarijos žinios tik padeda,o netrukdo. Bet atrodo,kad vieni turi įgimtą nuojautą gaminti skanų maistą, kiti, deja, jos neturi ir tik išmoksta pakartoti receptą. Ne visų savo kursiokų maistą su malonumu valgyčiau, nors ir gaminame pagal tuos pačius receptus. Man itin malonus buvo vienos iš mūsų mokytojų komplimentas, kad turiu natūralų maisto gaminimo instinktą. Visada ką nors gamindama tikiuosi, kad įtiksiu valgy­tojams. Be abejonės, žinios apie tai, ką tortui reiškia kiaušiniai, kas nutinka karščio veikiamai mėsai ir kokioje temperatūroje ji geriausiai iškepa, tikrai yra reikalingos ir naudingos.

Prieš kelerius metus sakėte, jog Lietuvoje trūksta valgymo ir maisto gaminimo kultūros. Ką manote šiandien?

Tos kultūros trūksta ir šiandien, bet smagu stebėti, kaip sparčiai lietuviai tobulėja šioje srityje. Man labai patiko Pauliaus Jurkevičiaus knyga „Staltiesės ritmu“, kur autorius gana griežtai kalba apie lietuvių valgymo kultūros stoką –apie čeburekus Palangos paplūdimyje ir valgymą be ritmo, visada ir visur. Antra vertus, manau esame labai vaišinga, ilgai ir daug valgyti mėgstanti tauta. Manau, kad mūsų šeimininkės yra tikrai išradingos, dar nepraradusios uogienių virimo, kumpių sūdymo ir daržovių auginimo įgūdžių.

Kokie ateities planai, nauji iššūkiai? Ar tiesa, kad kuriate naują kuli­narinę laidą televizijoje?

Idėjas brandinu nuolat. Tačiau didžiausias iššūkis šiuo metu man yra suderinti idėjas, veiklą, mokslus ir šeimos gyvenimą taip, kad viskas būtų subalansuota – nei per rūgštu, nei per saldu. O apie kulinarinę laidą galvojau jau iš tiesų labai seniai ir pagaliau ši idėja virsta realybe. Naujame sezone startuosiančioje laidoje pagrindinis veikėjas bus maistas. Laidos turės temas, panašiai kaip mano knygose, ir pagal jas aš gaminsiu. Esu daugmaž sugal­vojusi laidų temas ir tikiuosi, kad rezultatas nenuvils TV žiūrovų. Tikiuosi, jog laida bus sėkminga, nes kartu su manimi dirbs puiki talentingų žmonių komanda. Ir laukiu, ir bijau.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Lina Tuskėnaitė