Apsipirkimas. Kasdienis mūsų darbas. Aš Anglijoje nuolat ir visados naudojausi internetinio apsipirkimo paslauga, Lietuvoje visai to nebepraktikuoju, tik keletą kartų. Tad kur pavyksta, ten ir perku. Visi žinome tas tradicines vietas, supermarketais,( nors nelabai čia lietuviškas žodis, gal tiesiog didelė maisto prekių parduotuvė būtų tiesingiau) vadinamas. Bet dabar dar yra toks dalykas kaip mažos maisto krautuvės, kur renkasi, na galima juos taip kartais pavadinti, gurme tipo valgytojai, dar jos vadinamos delikatesų parduotuvėmis, nors iš tiesų ten parduodami dalykai kitų šalių gyventojams yra ne delikatesas, o kasdienybė. Kaip gerai, kad yra tokių parduotuvių. Tokia parduotuvė yra net Kėdainiuose!!! Tikrai tikrai, senamiestyje, ne prastesnė, nei kokiam Vilniuje ar Kaune sutinkama. Aš dažniausiai lankausi Užupio krautuvėje: jie turi ir vyno, ir sūrio, ir avinžirnių gerų, ir visokių pagardų, ir aliejų, ir bulvių traškučių ispaniškų labai populiarių, sako, tarp lietuvių (nes, kaip čia pasakius, nenuslėpsi, mėgstam mes visi truputį to traškaus ir sūraus pagriaužti), taip pat ir labai malonūs šeimininkai.
Ar lankotės tokiose parduotuvėse? Ar nebūna taip, kad ten užsukus truputį apima panika ir lengvas nerimas, ką čia imti, ką su tuo daryti? Aišku visus pirmiausia gąsdina kainos, bet, tiesą sakant, man rodos, kad jei labai skrupulingai pradėt lyginti, tai jos tikrai nėra tokios baisios, tiesiog iš karto susikoncentruojam ties jomis… Ir tikrai, dabar yra jau ne tik itališko maisto krautuvių (jų matyt daugiausia), bet girdėjau ir mačiau, kad ir ispaniškoji atsidarė.
O dalykų tikrai yra gerų. Aš praėjusią savaitę pirmą kartą užsukau į Pilies g. pradžioje esančią Sapore D’Italia.
Ir štai ko prisipirkau. (Galėjau daugiau, bet makaronų specialiai neėmiau, nes turiu didelius jų aruodus, kurių, pažadėjau sau, kol neiššluosiu, tol naujų nepirksiu). Pirkau štai tokias gėrybes: pesto (visada gerai turėti), aštriųjų paprikų pašteto maltinio (kai reiškia aštrumo), česnakų pašteto, fantastiškosios NDUJA (Kalabrijos tepama dešra su padidintu kiekiu aštriųjų pipirų), artišokų (negaliu atsispirti), kaparėlių uogų (labai švelnios ir geros), pekorino (jau išbandytas su artišokais ant picos šį savaitgalį), ir taip pat džiuvesėlių su šokoladu. (sakau vaikams bet valgiau tai pati, labai močiutė simpatiška iš dėžutės žvelgia, kaip gali atsispirti)
Ir štai vakare iš to, ką pirkau, pasidariau spintelės salotas.
Tikrai būna, ir dažnai, jei vaikams yra pagaminta sriuba ar dar kažkas, ko aš pati nelabai fancinu, tai yra kas manęs nelabai traukia, pavyzdžiui, taip vaikų mėgstami belekokie ir visokie makaronų ar piemenų apkepų tipo valgiai, aš nuklystu ir darau ką nors sau. Aišku, nepradedu nuo Adomo ir Ievos ir nesiimu ruošti jaučio uodegos troškinio, kuriam reikės penkių valandų. Aš tada atidarau savo didelį stalčių, kuriame yra visokio plauko konservai: tunas, pomidorai, kukurūzai, sardinės, pupelės, avinžirniai ir menkių kepenėlės – štai populiariausiųjų sąrašas. Kaip gerai, kad menkių kepenėles mėgstu tik aš viena. Nuo vaikystės. Nepulkite į paniką, riebu riebu, bet užtai kaip sveika, bet aš valgau ne todėl, kad sveika, o todėl, kad SKANU. Jei tuną valgo visi kiti ir labai mėgsta, ir tragedija, jei pasibaigė, tai prie menkių kepenėlių, žinau, kad niekas nelįs. O man tai yra delikatesas. Tikrų tikriausias delikatesas.
Blogiausias, mano nuomone, menkių kepenėlių patiekimo būdas yra, kai jos sumaišomos su pjaustytu svogūnu. Tai yra nesusipratimas. Toks netašytas nerafinuotas svogūnas su savo visu nesubtiliu aštrumu ir, atsiprašau, ne pačiu subtiliausiu kvapu prie menkių kepenėlių??? Oi, tikrai ne.
Tai tęskime toliau, atsidarau skardinę ir noriu iš karto suvalgyti, tiesą sakant, su juoda duona kepenėlės yra nuostabu. Bet susilaikau, visų pirma jas išimu atsargiai ant popierinio rankšluosčio, kad aliejaus perteklius nuvarvėtų. Tada jas sutrinu su šaukšteliu čili pipirų ir acto pastos. Itališką pirkau Sapore d’Italia, iš ten atkeliavo ir kitas svarbus ir mano neišmatuotai mėgstamas dalykas – artišokai. Šie apkepti ir marinuoti, ir konservuoti alyvuogių aliejuje. Iš tiesų, nepaprasto skanumo. Kartais jie būna pernelyg actuoti, šitie – visai kitas lygis, neįtikėtinai geri, sakyčiau, kad gal net geriausi, kokius esu tik Vilniuje aptikusi. Štai ir viskas. Tada dar kaparėlių taip pat iš ten ėmiau: marinuoti prosecco vyne, švelnutėliai. Va štai tokia mano vakarienė, viskas iš indelių ir skardinių, vienintelis agurkas atstovavo žaliai giminei ir puikiausiai atlaikė. Štai taip iš stalčiaus, šaldytuvo ir itališkų delikatesų parduotuvės gimė vakarienė. Receptas trumpai ir glaustai čia.
Pasakykite, ar jūs praktikuojate apsipirkinėjimą delikatesų krautuvėlėse, ir kas būtų jūsų mėgstamiausi ypatingi produktai (mano – artišokai ir menkių kepenėlės šiuo atveju) ir kokius konservus laikote savo stalčiuose?
Jeigu tik galeciau, zymiai dazniau apsipirkciau mazose krautuvelese, prastoviu ten kokia valanda viska beskaitinedama :)) Daznaiusiai perku surius… Negaliu atsispirti. Bagete duona taip pat ten skaniausia, o jeigu dar ir koki deserta uztinku .. Alyvuoges, uztepeles, aliejai.. Et.
Labai labai praktikuojam, turiu kelias savo megiamas – italų delkatesinė parduotuvė Soho, perku šviežius makaronus ir raviolius, tą tikrą ir tamprią mocarelą, duoną ir kumpius, smagu ir espresso atsigert vietoj, kai sezonas užtaikyti galima šviežių porcini, kas čia Londone tikras delikatesas. Kita arčiau namų tai Jamie Oliverio deli šopas Grinvičiuj, vis savaitgalĮ užbėgam kokį sumuštinį suvalgyti ar skaniųjų itališkų alyvuogių nusipirkti. Smagu kad Lietuvoje daugėja tokio tipo parduotuvių.
gyvenam ne Lt, tai dazniausiai maista uzsakau internetu, pastebejau, kad taip nemazai susitaupo. o tokias parduotuveles, nors ir labai megstu, bet stengiuos daznai nesilankyt, nes nemazai pinigeliu papildomai iseina.o kas liecia konservus, tai nelabai daug ju naudojam, kaip ir patys pagrindiniai tik : agurkeliai, kapareles, tunas,alyvuoges,kartais kepta paprika ar skanieji artisokai …:) ir taip po sio straipsnio uzsimaniau menkiu kepeneliu, nors tu beg ir pirk!
Na, nežinau kaip su tom italų menkių kepenim, bet Baltijos menkių kepenis apskritai uždrausta naudoti maistui. Mat kepenys – šalinimo organas (kaip ir oda), kaupinatis dioksinus ir kt. šlamštą. Yra net vyriausiojo Lietuvos veterinaro raštas su tokiu va tekstu:
„Siekdamas apsaugoti Lietuvos rinką ir vartotojų sveikatą nuo dioksinais užterštų maisto produktų:
1. D r a u d ž i u maisto tvarkymo subjektams tiekti žmonių maistui, gyvūnų (išskyrus kailinius žvėrelius) šėrimui Baltijos jūroje sugaunamų Baltijos menkių (Gadus morhua callarias) kepenis dėl nuolat nustatomos padidintos dioksino ir dioksino tipo polichlorintų bifenilų (PSO-PCDD/F-PCB-TEQ suma) didžiausios leistinos liekanų koncentracijos šios rūšies žuvų kepenyse.”
Ir šiaip tai pvz., kas prie jūros gyvena (o aš ten gyvenau bemaž visą savo gyvenimą iki šiol) niekada nei per klaidą menkių kepenėlių nevalgo. Ir čia ne mitais apipintas rapsų aliejus, o reali sunkiųjų metalų grėsmė Jūsų kepenims…
Gyvenam ne Lietuvoje, todel dazniausiai lankomes tokiose mazose lenku ar rusu parduotuvelese, kuriose galima nusipirkti ir lietuvisko tipo produktu.
Taciau paskutinis atradimas mums yra svedisku maisto prekiu parduotuvele, kurioje randame saldzios silkes, rugines duonos, svedisko kefyro ‘filmjolk’, paprasciausiu (bet labai skaniu) desreliu (tokiu kaip budavo vaikystej is Druskininku) ir, be abejo, normaliu aviziniu dribsniu. Ir pagalvoji, kiek nedaug zmogui iki pilnos laimes tereikia 🙂
Aš asmeniškai mažose nesilankau, nes man tai tiesiog nepatogu – prastas parkavimas ir pan, žodžiu, grynai laiko taupymo sumetimais šluoju prekybcentrius:) BET. Niekada nepraleidžiu progos apsipirkti IKEA, nesu didelė silkės gerbėja, bet tą švedišką,”ikėjišką”, valgau su malonumu:) Ir šiaip ten švediškų gerų produktų būna:)
Gyvenu Panevėžyje tu parduotuvių kaip ir tokiu nėra daug, daugiausia ūkininkų turgeliai. Bet aliejinėje perku visus prieskonius, aliejų, balzamiko actą. O iš konservuotų nedaug ka turiu spintelėje tai tuną, agurkėliai( kuriuos pati vakuoju :)) labai mėgstu menkiu kepenėles bet dažniausiai jas valgau pas mamą 🙂 kai gamina salotas, nes šeimoje niekas nevalgo.
ka?
Tokios parduotuveles tikas geris ir palaima sirdziai kai stovi ir net padus kutena kaip knieti ir to ir ano nusipirkti 🙂 Labai megstu surius ,ispaniskus kumpius ragauti, o kur dar visokie aptepeliai ir visas kitas geris…
Konservai. Tunas yra nepamainomas, rauginti kopustai kai tik randu tai perku keleta stiklainiu, pomidorai be odeliu, pupeles, zirneliai, kondencuotas pienelis. To pas mane visada atsargose yra. Kepeneliu mano seima nevalgo, o as dazniausiai valgau jas vasara. Dabaru salotas su pomidorais, kiausiniu, petrazoliu truputi ir pan…
Aš labai džiaugiuosi, kad Kėdainiuose turime mažą, jaukią „Senamiesčio krautuvėlę”. Čia lankausi dažnai ir perku vyną, prieskonius, užtepėles, sūrius. Ech… dieviškas sūrių skonis….tarsi jį jaučiu ir dabar. Man patinka krautuvėlėje tvyrantis kvapas, toks užburentis, toks kitoks. Taip, kainos čia visai kitokios, nei įpratę matyti dideliuose prekybos centruose, bet kai pagalvoji jei nori valgyti skaniai, kokybiškai – turi sumokėti tam tikrą kainą.
O savo stalčiuje visada turiu konservuoto tuno, saulėje džiovintų pomidorų, ir kietojo brandinto sūrio.
Man mazos parduotuveles- istisas ritualas, jau vien eiti i jas-malonumas, ypac, kai jau gali pasilabinti, pas vienus apsikeisti naujienom, pas kitus isgerti kavos. Turim pamegta suriu parduotuvele, kur perku megstama pelesini suri ir nuostabias figu garstycias bei alyvuogiu alieju. Paskui traukiam i priesais esancia arbatos ir sokolado parduotuvele ir perkam sokolada is Prancuzijos su lavandom arba druska-nerealus dalykas. O einant namo uzsukame i mini geliu parduotuve, kuri atsidaro tik nuo treciadienio ir dirba iki sestadienio ir prekiauja nepaprastai pigiom gelem urmu (50 tulpiu-10 Euru, 5 hiacintai 2,20 Euro). Pasiimi glebi geliu ir jau esi laiminga.