Cha, štai ir prasidėjo nauji metai. Daug laukia gerų dalykų. Rytoj apžvelgsim visus pasižadėjimus, kuriuos davėte. Aš turiu pasakyti, kad kai juos skaičiau būdama Stambule, žavėjausi ir graudinausi, nes tiek atvirų, tikrų pasisakymų, tiek įkvepiančių išpažinčių ir pareiškimų!.. Atsiprašau, kad negalėjau kiekvienai atskirai padėkoti ir pakomentuoti, nes negalėjau prisijungti iš telefono, o kompiuterio laidą buvau pamiršusi Vilniuje. Tai šią dalį aptarsime rytoj, o dabar norėčiau pasidalinti įspūdžiais iš savo kelionės, – kaip skrisdama į Stambulą susidomėjau raliu... cha, cha, cha! Iš tiesų, tai Stambulas, nors ir pasitiko bjauriausiu įmanomu oru, vis tiek man krito giliai į širdį… Jame pasikroviau įkvėpimo ir naujų minčių, ir naujų žinių apie turkišką virtuvę, susipažinau su talentinga fotografe, miela lietuve ir kulinarinės knygos autore, ir puikiai praleidau laiką su draugais ir vyru. Mano žurnalo pavasario numeryje tikrai bus daug Stambulo ir turkiškų skonių… Bet gal reikia baigti čia tuos anonsus, pasakoju apie kelionę…

Pilnas lėktuvas pažinčių

Man kelionė prasideda, kai pradedu krautis lagaminą, arba ne, dar anksčiau, kai nusprendžiu važiuoti. Tada aš pasiruošiu: nusiperku knygų, pasitariu su draugais ir internetu. Taip buvo ir šįkart.

Stambulas, kuris atrodo, kaip ir priklauso miestui tarp Azijos ir Europos, yra labai toli. Ir kai sužinau, kad skrydis iki jo tetrunka tiek pat, kiek iki Londono, kad taip ranka pasiekiamas tas Stambulas, žinau kad reikia ir noriu. Iš tiesų, į vietas kurios yra geografiškai arčiau, nuskristi yra sudėtingiau nei į, atrodo, taip nutolusį Stambulą, ir ačiū jums, Turkijos avialinijos, kad priartinote mums daug ką. Aš esu taip nuvarginta visų tų pigių avialinijų, stumdymosi ir skubotumo, ir to viso streso, kurio niekaip nereikia, kad jau vien tik skrydis yra poilsis. Ir dėmesio: lėktuvas ne tik, kad naujas, ir meniu atneša spausdintą ant lapelių (o pasirinkti gali tarp vištienos satay ir mėsainio su baklažanais ir bulvių apkepu), bet dar ir filmus gali žiūrėti (spėkite, ką aš žiūrėjau? Į priekį – Nigellisimą, atgal – Jamie, cha cha cha!) Dar vienas geras, manau, ženklas, kad lėktuvu skrenda krepšinio komanda („Žalgiris“) ir lenktynių komanda (Benediktas Vanagas ir Antanas Juknevičius).Aš, galima sakyti, jau pasiruošusi šieptis ir sveikintis su Šarūnu Jasikevičiumi, nors, dėmesio, – jo gyvenime gyvai nebuvau sutikusi, nes pažįstamas gi iš ekrano…Cha, cha, cha, gerai, kad jis į mane nežvilgtelėjo, tai nepasisveikinau. Tiesa, prie manęs sėdi maloni, išvaizdi moteris, kur savo sūnui, jau lėktuve pasakoja: „Taip, skrenda daug gražių žmonių: ir krepšininkai, ir lenktynininkas, ir Beata skrenda…Cha, cha, cha, tai dar pasikalbam su ja. Važiuoja svečiuotis.

Lėktuvas leidžiasi labai sunkiai. Tiesą sakant, tai, ką apšviečia besileidžiančio lėktuvo lempos, horizontalus lietus ar šlapdriba yra puikus anonsas kitų dienų orams, kuriuos teks pajusti. Viskas logiška ir gamta mėgsta pusiausvyrą, juk turi kažkada lyti? Turi kažkaip žemę pasiekti krituliai ir jie pasiekia, būtent žiemos mėnesiais. Pradžioje apie ilgą ir nuobodų žemėjimą, kurio metu aš, priskraidžiusi belekiek, turėjau truputį susiimti ir įsikibti vyrui į parankę. Galvojau taip: nu tai negi dabar visas „Žalgiris“ su Jasikevičium, ir Vanago visa komanda ims, ir kaip nors ne taip nusileis? Ir nusileidžiame. Tiksliau, išnyrame iš to debesies, kuris artėja prie Stambulo, sėkmingai ir laimingai. Lagaminų visiems reikia laukti ilgai, prieš tai dar nueiname gal kokį kilometrą, išankstinės vizos lietuviams nereikia, tiksliau, jas, tiesiai ten uždeda pareigūnas, o va, mano Tomas turėjo susiorganizuoti vizą, elektroniniu būdu, – viena iš tų retų šalių, kai jam – sudėtingiau nei man.

Laukiame lagaminų arba kaip aš tapau B. Vanago fane

Lagaminų, aišku, laukiame visi. Iš vienos pusės „Žalgiris“, iš kitos – Benediktas Vanagas. Vanago komanda nusprendžia, kad reikia nusifotografuoti. Net ir mane pakviečia. Aš jaučiuosi kaip pirmokė, man taip nedrąsu, ir jaučiuosi truputį ne savo vietoje, na, bet nieko, – nuotrauka graži, fotografuoja Vanago komandos metraštininkai (Gedmantas Kropis vienas jų) ir Tom’as  Nicholson’as.

Ir tada aš susipažinau (tikrai, ne tik šiaip, kad pasisveikinimas koks nors) su Benediktu Vanagu. Tai dabar jūsų klausiu, ką žinote apie jo komandą? O apie jo ekspediciją? Aš apie viską daug klausinėjau ir supratau, kaip COOL tai yra, ir dabar nuo šiol seksiu Benedikto FB ir skaitysiu reportažus, ir jums patariu tai daryti. Lenktynės jau, beje, prasidėjo, ir rekomenduoju tučtuojau pradėti sekti Vanagą feisbuke.  Lenktynės ne tik greitumo, bet ir didžiausios ištvermės žaidynės. Nes čia ne tik kad kūno lankstumas, bet, sakyčiau, charakterio tvirtumas lemia labiausiai, bet tvirtumas ne toks, kur piktas/griežtas/užsispyręs, bet tvirtas taip, kad lankstomas nesulūžta, ir tiksliau žino kur ir kaip.

Važiuos jie per Pietų Ameriką nuo vienos pusės į kitą, per kalnus ir klonius. Pavyzdžiui, per Boliviją važiuos be jokių ten žurnalistų… Kodėl? Todėl, kad tokios taisyklės, nors iš tiesų, dėl to, kad niekas negalėtų padėti. O kai esi ralyje, tai turi važiuoti 600 kilometrų be jokių petraukų. Ar klausote muzikos, kai važiuojate??? Klausimas mano visai ne į temą? Čia aš turbūt paklausiau todėl, kad kai aš vairuoju ir ypač, kai mano šturmanas -Izabelė, tai nuolat turiu klausytis arba Taylor Swift arba Power Hit Radio… Bet ne, jie muzikos neklauso, o klauso šturmano, kuris pas Benediktą yra iš Baltarusijos. Tikiuosi, susižavėjote Benediktu, kaip ir aš, ir dabar seksime, ir palaikysime morališkai, ir visaip kaip. Kietai atrodo, ta jo komanda – su juoda uniforma ir Vyčiais baltais, tokia cool ir užtikrinta. Gerai, kad ne kokia fluorescencinių spalvų gelsvaižalia, kaip pas mus mėgstama…

Visada susitik vietinį

Lietuvaičių, mūsų gražuolių, yra visur visur visur visur. Po mano pergalingo ir nuostabaus pasibuvimo su nerealiąja Tolvaida, likimas (dabar jau instagram’o pavidalu) mane atvedė pas Jolitą, kurią neakivaizdžiai žinau iš jos blogo. Žodžiu, susitariame susitikti ir su ja praleidžiu pusdienį, ir tai yra nerealu, nes jai atvažiuoti iki centro, kur mes įsikūrėme, užtruko nei daug, nei mažai, – dvi valandas, čia tas pats, kas iš Šiaulių beveik važiuoti į Vilnių. Paaiškėjo, kad Jolita – dar ir mano žemietė, užaugusi prie Kėdainių. #smallworld

Trumpai apie Jolitą: ji Stambule jau septynerius metus, aišku, čia ją atpūtė gerasis vėjas vardu ne Mistralis, bet Meilė. Vyras, aišku, turkiškos giminės, iš pietryčių Turkijos. Ji anglų filologijos mokslus baigė ir dirba anglų kalbos mokytoja vienoje užsienio kalbų mokykloje (va, kaip ir Tolvaida ) Turi trejų metų dukrytę Emilę, kuri puikiai kalba turkiškai, bet moka ir angliškai bei lietuviškai (žinoma). Anot Jolitos, Stambule lietuvaičių žmonų yra tikrai nemažai. O visoje Turkijoje, tai visai daug.

Jolita apie turkišką gyvenimo būdą ir maistą žino labai daug. Ir, dėmesio, tuoj tuoj pasirodys jos knyga apie turkišką virtuvę!!! Tai aš ją pirksiu kuo greičiau, nes po turnė su Jolita po prieskonių turgų (prisipirkau tikrai užtektinai prieskonių artimiausiam penkmečiui), tikrai turėsiu pasisemti įkvėpimo. Šiaip, su Jolita taip smagu! Visko daug apkalbėjome, ne tik maistą ir Stambulo subtilybes.

Pasivaikščiojome po prieskonių parduotuves, ir sūrius, ir mėsas apžiūrėjome, ir viską. Ir tada ėjome vietinio gatvės greito maisto: Balik Ekmek, kas yra kepta žuvis (skumbrė) baltoje mikštoje duonoje, ala turkiškoje bagetėje, su salotomis ir citrinų sultimis pašlakstoma pries valgant.

Oras tikrai tragiškas – tai gatvėje nevalgome, pasisotiname viduje. Pasisėdime turkiškai: paskui dar ančiuvių ir borek cigar paskanaujam.  Aš tikiuosi pakviesti Jolitą pasisvečiuoti bloge ir pasidalinti vienu kitu turkišku receptu.

Kaip sutikom Naujus metus?

Pradžioje turiu pasakyti, kad kai grįžome namo, pasižiūrėjome tuos fejerverkus, kurie buvo Londone, net šviesą išjungę žiūrėjom visi su vaikais, – nusprendėme, kad tai geriausi fejerverkai žemėje. O va, Stambule fejerverkų nebuvo, tiksliau jų buvo tiek, kiek buvo ir kokioje penkių šimtų gyventojų gyvenvietėje Lietuvoje, o čia – septyniolikos milijonų gyventojų miestas. Naujuosius pasitikome prašmatniame restorane su vaizdu į Bosforą, ir ką gi…

Vaizdas tikrai geras, maistas taip pat neprastas, bet va, fejerverkų nei bumps… Buvo kokie du mažulyčiai, matyt, iš kažkieno kiemo…Na, tiek jau to. Bet paskui pilvo šokis viską atpirko. Aš nesu mačiusi, kad kas nors savo pilvui ir klubams vadovautų, kaip ta mergina, kuri šoko pilvo šokį.

„Kur mūsų fejerverkai??“, – dramatizuojame su mielu mano draugu ir gražiausiu, ir mylimiausiu tenoru Edgaru Montvidu…Beveik kaip operoje…

Aišku, spėjome ir Stambulo esmines turistines vietas aplėkti. Ir dar buvau turkiškos virtuvės pamokoje. Ir turkiškas maistas yra nerealus, apie jį dar išgirsite!..