Na, dabar įsivaizduokite vaizdelį:  sėdi penkiasdešimt suaugusių žmonių, visi išpūtę akis žiūri demonstraciją tema „Prancūziška pastry“  (“tešla” negaliu vadinti..   apie tai, kad lietuvių kalba apibūdina ir “pastry”, ir “dough” vienu žodžiu “tešla”, pakalbėsim kitą kartą). Taigi, sėdi visi, užsirašinėja, dedasi į galvą, mokosi terminus, kiti žvengia, gurkšnoja kavą, svajoja – normali paskaita. Tema įdomi, aiškinama aiškiai ir atidžiai, vienas iš 6 demonstruojamų dalykų yra Chocolate Tarte su Pâte Sucrée.. .ir dabar jau mūsų demonstruotojas  šefas (aukštas, plonas ir simpatiškas) Maiklas sako, va dabar darysim tą Chocolate Tarte – imam grietinėlės, šokolado, ir tada parodo tą šokolado turinį, kuris bus įdaras, ir  tada per visą tą kambarį nuvilnija toks: AAAHHHHHHHHHHAAAAAAAAA…. na, toks sumišęs “achhhhhhhhhhhh”, kurį žmonės ištaria, pamatę kokį nors kūdikį arba šiaip garbintiną ir geidžiamą objektą…

Ir aš tada pagalvojau, nei vienas dalykas, nesvarbu, koks skanus, nesulaukia tokių aikčiojimų ir dūsavimų, o parodyk šokoladą, ir iš karto žmonės susilydo kaip sviestas ant palangės… ir atrodo, suaugę žmonės, bet šokoladas yra viskas. Jis tikrai vienas iš tų stebuklingų šitą amžių nusakančių saldumynų, dėl kurių alpsta visi. (na, jei ne visiškai visi, tai dauguma tikrai) Aš dabar pasidėjus knygą skaitymui apie bulvės istoriją, net neabejoju, kad apie šokolado istoriją ir visišką  mūsų sąmonės užvaldymą yra parašytos kokios maždaug keturiasdešimt penkios knygos, na, o jau receptų ir patarimų, ką ir kaip su juo pagaminti, tai net neverta pradėt skaičiuot.

Net va, pavyzdžiui, mano  bloge galime rasti  visai nemažą puokštę šokolado: be abejonės, visų garbinamas šlapias, neiškeptas, su daug šokolado ir mažai miltų šokoladainis (vienas ir kitas), senas geras Danuko tortas, tiesa, šokolado ten ne marios, bet vistiek, arba tie sausainiai, kuriuos kepiau, kai laukiausi Jurgio, arba kitas labai lengvai padaromas ir visų mėgstamas dalykas – Šokoladinis tinginys. Viena mano draugė, čia, Londone, kažkada tokiom ilgesingom akim žiūri ir sako, Beata, padaryk man tinginį…. Aš ir sakau, kad vaikystės saldumynai kažkaip sugeba išlikti patys pačiausi… Va, būtent todėl mano vyras Tomas, visada, kai tik turi progą, nepamiršta primint ir pasiprašyti Chocolate Sponge su Chocolate Custard, nes tai jo vaikystės ir mokyklos desertas… kitas desertas, kuris labai panašus, ir kurį bent jau anksčiau turėdavo dauguma restoranų, tai Besiliejantis šokoladinis pudingas, kurį kepant reikia atsargumo ir dėmesio – nesukepti tos šokolado lavos, kuri, prakirtus pyrago sieną, išssilieja visu smarkumu.

Aš, pavyzdžiui, jei suku galvą ir nesusuku, kuo gi čia užbaigti vakarienę, visada labai patogus ir atsargus variantas yra Šokoladinis musas. Tiesa,  antroje knygoje Šokoladinio muso receptas, sakyčiau, yra labiau klasikinis, bet jei valgysite su uogom, tai  visas šokolado gražumas tada pasirodo.

Oi, tiesa, dar nepamirštam ir puikiosios kombinacijos “lazdyno riešutai+šokoladas”, kuri puikiai suskamba Riešutiniuose suvožtiniuose.

Ir va, pavyzdžiui, aš važiuosiu į svečius, tai ką geriausia nusivežti? Vyno butelį ir dėžę šokoladinių saldainių. Visi esate tokią kombinaciją dovanoję ir patys gavę dovanų. Iš tiesų, kiek nemenkai to šokolado mūsų gyvenime….