Ne, Eurovizijos čia net neminėsiu, čia jau pernykščiai barščiai. Prieš mėnesį nusipirkau parduotuvėje ant kampo ridikėlių, sudžiovinau ir sutryniau į miltus, pasidėjau į indelį – dabar ant visko barstysi… Ne, ne tai norėjau pasakyti (nors tiesą sakant, mano mokykloje sutinku entuziastų, kurie turi specialias džiovinimo mašinas ir ten džiovina įvairaus plauko ir pobūdžio daržoves ir vaisius), tiesiog išvyniojau tuos ridikėlius, jie gražiai gumyte tokia, kurią čia, Anglijoje, paštininkai naudoja, surišti buvo ir prisimiau savo bobutę Barborą ir jos nesibaigiančias ridikėlių ir salotų lysves, kurios anksti pavasarį jau sukastos ir apžiūrėtos būdavo. Paskui plėvele apdengtos ir akmenimis apdėtos, kol tie ridikėliai savo skiauteres parodys, kol išsistiebs iš šaltos žemės. Paskui juos raudavo (šukuodavo), nuplaudavo bačkoje, surišdavo į pundelius ir tokioje žalioje tačkėje – į turgelį. Su siūlu aprišdavo, apvyniodavo… o dabar, va, gumytė raudonos spalvos. Tiesa, ridikėliai beveik tie patys, galbūt mažiau kartūs, bet lygiai tokie patys gražūs.
Šituos ridikėlius nufotografavo Judita, draugė fotografė, kurios nuotraukos puošia abi knygas, mes čia prieš gerą menesį dirbom nugaras sulenkę, tai pabaigoje aš jos priprašiau, kad man ir tuos ridikėlius nufotografuotų. Matyt, reikės įsirėminti. Ir visai nebūtina tų ridikėlių skandinti grietinėje ir slėpti po salotų lapais, kaip esame įpratę. Reikia skanios mėgstamos duonos (kaip matote, mano – ruginė) ir greitai pagaminamo žolelių sviesto. Tikslių išmatavimų nebus, tik proporcijos: pusė sviesto, truputį mažiau nei pusė puskiečio tarkuoto sūrio ir saujos smulkiausiai pjaustytų krapų beigi petražolių, druskos, be abejonės, ir, galbūt, česnako skiltelės pusės, sutrintos. Sviestą, minkštą, kambario temperatūros, sumaišyti gerai su tarkuotu sūriu (pvz. parmezanu) ir žolelėmis. Tada tik į indelį pusiau padorų, nedidelį įdėkite ir laikykite šaldytuve. Tepti ant duonos to sviesto ir šalia – kūgis ridikėlių. Geriausias įsivaizduojamas užkandis ar priekanda….
Ridikėliai – nepaprasto gražumo daržovė. Tik trumpai, kaip braškė, šviežiai mus džiugina, paskui ateina visokie pomidorai, agurkai, žirneliai, cukinijos ir mažos morkos, ir visi, kaip nuo kokios vienadienės žvaigždės, nuo ridikėlių nusisuka. O be to, juk ir sezonas baigiasi. Taigi, griebkite ridikėlį už skiauterės ir nepaleiskite.
Dievinu ridikėlius 🙂 Pasiilgstu jų aitrumo. Mmmmmmmm
Labai graži nuotrauka 🙂 Natiurmortas :))) Ridikėlius labai mėgstu. o šiuo metu „ant bangos“ yra ridikėliai+kaliaropė+druskapipirai+grietinė (viskas šiaudeliais ir dar laiškų galima dėl spalvos įdėt) = dievų maistas :)) Neslėpkim, nusižiūrėta nuo RENE restorano.. 🙂
labai smagus receptelis ….:)…ridikeliai ,juos labai jau megstuuuuuuuuir savo mazam darzely derliuko sulaukiau ,..patys skaniausi ,naminiai ridikeliai;)
visi namuose labai megstam ridikelius, ir mazi, ir dideli; pusryciams su juoda duona ir zoleliu sviestu, plius minkstai virtas kiausinis; arba salotose; arba tiesiog kaip garnyras prie visko; labai skanu;
Čia šiek tiek ne prie šio, bet norėčiau paklausti kas tiksliai yra fromage frais ir ar yra jo atitikmenų Lietuvoje?
Labai idomus receptelis, manau verta isbandyti. Mes jau kelios savaites kaip megaujames savame siltnamyje isaugintais ridikeliais, salotomis, viena lysvele baigiam „suvalgyti“ kita jau pasodinau 🙂