Skystasis įstatymas

Brigitte Bardot, kažkada pritrūkusi pinigų ar šiaip iš meilės gyvūnams, pardavė aukcione vieno iš savo vyrų (vo­kiečių milijonieriaus Gunterio Sachso) dovanotas  brangenybes, kad sukauptų lėšų šventai kovai su gyvūnų skriaudėjais. Aš kartais ūpui pakelti dėlioju žmones į lentynėles ir visaip kaip mėginu suskirstyti  į gentis. Viena stambi ir gana reikšminga gentis yra šunų mylėtojai.

Britai augintiniams pakloja beveik 15 milijardų svarų sterlingų per metus. Tikrai neketinu čia analizuoti nei bėdavoti – vaje vaje, ir kur tas Vakarų pasaulis ritasi. O ritasi ten, kur patinka. Aš ir pati antakių nuleisti niekaip negalėjau, kai rengiau reportažą apie kepyklą, kurioje kepami skanėstai šunims. Ji įsikūrusi Paryžiuje ir, aišku, prancūzai nebūtų susigalvoję taip netradiciškai pakeisti kepyklos paskirties – amerikiečiai daug lankstesni šiuo atžvilgiu. Taigi, paaiškėjo, kad – kepyklos savininkė ir kepėja ir buvo amerikietė. Štai neseniai žiūrėjau vieną laidą, vedamą populiarios, gražios šunų mylėtojų genties atamanės. Laida patiko, bet, atleiskite, kai kurie tą savo meilę šunims demonstruoja gerokai perlenkdami lazdą. Vienas garsus veikėjas kalbėdamas apie šunis nuoširdžiai prisipažino, koks šviesulys jo gyvenime yra augintinis, ir pabaigoje abu – šuo ir šeimininkas – tikrai ilgiau, nei būtų derėję, pasilaižė. Tai iš tiesų ne koks nors slengas ar šiaip noras sukelti šleikštulį. Tikrąja to žodžio prasme ir šuo įnirtingai laižė šeimininką, ir šeimininkas kyštelėjo liežuvį. Žavinga. Apetito kaip nebūta.

Aš, turiu prisipažinti, taip pat jau esu toje šunų mylėtojų gentyje. Su gentainiais parkuose susitinkam, pasisveikinam. Be visų aptariamų temų, susijusių su šunimis, yra be galo daug progų pakalbėti apie kitas gyvenimo sritis… Viena parko bičiulė pasipasakojo apie naują valgymo režimą, tokį superlieknėjimo klubą, kur vaikštai kas savaitę, tave konsultuoja, drąsina ir valgai vien skystą maistą. Gauni miltelių pavidalo racioną „iš pakelio“ – sumaišai su vandeniu ir štai tau pusryčiai, o čia – vakarienė. Bičiulė visa susijaudinusi ir laiminga:  jai buvo pažadėta, kad penkiolika kilogramų dings per 3 mėnesius. Ir, ką gi: susitinkame mes po penkių dienų parke, aš, be abejo, klausiu, kaip skystasis racionas, ar jau telpa į jaunystės džinsus? Kurgi ne – dieta jau numesta į kampą ir kažkodėl aš visai tuo nesistebiu. „Mane ketvirtą dieną pradėjo pykinti nuo to skystimo, – porina bičiulė ir kapituliuoja, – šita skysta dieta yra nesąmonė…“ Ir iš tiesų kiekviena dieta yra nesąmonė, o šita – nesąmonių nesąmonė. Bet kefyro kokteilis pusryčiams ar netgi vakarienei yra ne nesąmonė, o labai geras dalykas. Ypač jei netingėsite susiplakti, tik tą kokteilių plakimo pragaro mašiną neblogai būtų turėti. Aš kažkada per vienas atostogas taip energingai joje plakiau kokteilius, kad suskaldžiau. Tikiuosi, jūsų patvaresnė, tokia, kurioje vienas juokas susmulkinti šaldytą bananą ir uogas. (Aš jau ne kartą esu užsiminusi, koks geras dalykas šaldyti bananai. Tiksliau – svarbiau  yra laiku atsiminti ir juos įmesti į šaldiklį.) Griebiat bananą, smulkintų sėmenų žarnynui iššluoti, kefyro puslitrį, jei labai saldžiamėgiškumas užvaldęs – sirupo (yra toks agavų, kurį visi sveikuoliai vartoja; ir aš turiu sirupo, labai saldaus, bet jis nesustingsta į ragą kaip medus, taigi kokteiliams puikiai tinka). Štai su tokiu kokteiliu galima net ir visą dieną pratempti, jei jau kyla labai didelis noras palengvėti ir vieną kitą dešrą nuo liemens nuvyti…