Na galų gale po ilgos pertraukos galvojimo ir ketinimų ir pažadų, kad rašysiu toliau apie restoranus ir visokias viešas maitinimo įstaigas rašau ir vėl. Apie Londono restoranus, kažkaip garas išgaravo, bet vistiek tikiuosi neužmesti galutinai, bet apie Vilniaus ir Lietuvos vietas manau parašyti būtina… Šiaip lietuviškai apie restoranus nelabai kas rašo, paskutinias dvi labai puikias apžvalgas puikiai trinktelėjo kolega Užkalnis. …Aš į Užkalnį nesilygiuosiu, o parašysiu taip, kaip man atrodo, todėl mano nuomonė tikrai gali nesutikti su kitų tos pačios vietos klientų nuomone ar restoranų savininkų nuomone.
Šį kartą restoranas Vilniuje Felicie. Jei reikėtų restoranui klijuoti etiketę turbūt reikėtų kalti: modern European, modernus Europietiškas. Pats restoranas savo puslapyje, kuris mano nuomone visai neatspinti restorano dvasios (tą muziką, kurį skamba aš iš karto išjungiau, bet čia aišku skonio reikalas) Štai ką jie rašo apie save:
FELICIE – restoranas, įsikūręs pačioje senamiesčio širdyje, Aušros Vartų gatvėje. Šios vietos gastronominės tradicijos driekiasi nuo pat 19 amžiaus. Istoriniai duomenys byloja, kad net prieš 120 metų šioje vietoje jau buvo gastronomijos parduotuvė pavadinimu FELICIE.
Į „Felicie“ restoraną galų gale patekome po antro bandymo su mano geriausių draugių/ draugų kompanija. Pirmas kartas nepavyko dėl mano kaltės, tiksliau jei siektume visiško tikslumo, net ne dėl mano, o dėl mano vaikų kaltės…Restoraną labai intensyviai mums jau kuris laikas reklamavo draugė O. Ji, vis kai iškildavo klausimas, kur susitikti, sakydavo:“einam į „Felicie“, nes ten viskas labai skanu“. Ir kai jau atėjom galų gale, ir apsėdome stalą viduje, nors buvo stalų ir lauke, bet tai prasidedantis, tai besibaigiantis lietus nebuvo labai viliojanti opcija. Gavom stalą didelį viduje ir jau minėtoji draugė O iš karto pradėjo rekomenduoti, valgiau šitą aną ir trečią viskas labai skanu…prašom prašom.. Tikra reklamos agentė ne kitaip. Trumpas lyrinis nukrypimas į restorano aplinką. Visų pirmą tai bent jau mano širdis ištirpo dėl nertų servetėlių, tokios, kurios iš karto trenkia dvidešimt metų atgal į geriausius močiučių ir tetų namus, kur lakiniai staliukai tokiom servetėlėm nukloti būna…nors mano kita draugė komentavo, kad jai nepatinka šio restorano interjeras, ji panaudojo žodį plebėjiškas, bet nebūtinai su ja sutinku.
Dar vienas didelis širdies tirpdymo dalykas yra pianinas, paprastas toks, bet vokiškas, mano muzikos mokykloje tokių buvo. Niekas juo negrojo, bet, sako, ten kartais būna gyva muzika. Ir štai dabar didžiausias pliusas į kurį aš labai atkreipiau dėmėsį – tai surinktos fotografijos ir piešiniai atvaizduojantys būtent tą Vilniaus vietą – Aušros vartų gatvę, pačius Aušros vartus ir šalia esančius Bazilijonų vartus. Štai prašau koks dėmesys detalėms, kuris byloja apie tai, kad neatsainiai buvo kurtas tas vadinamasis interjeras ir neatsitiktinai parinktos detalės ir turbūt byloja, kad jie atėjo su rimtai ketinimais – ilgam ir pasiliks, net neįsivaizduoju, kiek laiko teko rinkti tuos visus atvaizdus….tikrai ne vieną ir ne dvi ir net ne tris dienas…Žodžiu, šaunuoliai. Tikrai galvojo ir apgalvojo, ką nori matyti iškabinėtus ant sienų ir manau sugalvojo geriausiai. Manau, tos senos nuotraukos ir reprodukcijos gali būti ir turbūt yra puikus masalas turistams ir miesto svečiams, kurie gali pasižiūrėti į Vilnių, kaip buvo prieš šimtą metų….O taip vadinamų miesto svečių ir turistų kalbančių kaimynine lenkų ir truputį tolimesne vokiečių kalba buvo apstu ypač prie staliukų lauke. Tad vis spragsėjo fotoaparatų blykstės ir tikiuosi miesto svečiai labai džiaugėsi, valgydami desertus ir grožėdamiesi nuostabiuoju Vilniumi.
Mes kalbėjomės gimtąja lietuvių kalba, ir manau itin garsiai…ypač vakaro pabaigoje, nes, anot kitos draugės, netoli nuo mūsų sėdintys du vaikinai, net nesikalbėjo vienas su kitu (kas sakė, kad restorane reikia kalbėtis), o klausėsi mūsų tikrai nekuklių temų kurios prasidėjo kažkur ties politika ir valstybės biudžeto būsena ir baigėsi tuo, apie ką net nepatogų sakyti ….Jūs gal tyliau—jie net išsižioję klauso…(draugės J B pastabėlė mūsų stalui)
Grįžkime prie meniu. Maloniai ir gražiai padavėjai mūsų kompanija, tiksliau mano nuožmios draugės, iš karto metė sunkiąją artileriją. Kokio vandens turite? O ar turite vandens iš krano? Naaaa mes nepilame vandens iš krano, tai kokio norėsite paprasto ar gazuoto. O kodėl nepilate vandens iš krano? Prašau įpilkite….Hmm, na mes nepilame…(aš kadangi esu visiška nevykėlė ir nemoku reikalauti tokių dalykų, tai tik susimažinu kėdėje ir solidarizuojuosi su padavėja, kuriai dabar reikia atremti trijų keturių asmenų pageidavimus dėl vandens iš krano). Na, kodėl nepilate? Vanduo iš krano geras, patikrintas, tinkamas…prašau įpilti…Na tikrai įpilkite? Kodėl gi ne? Prašau įpilti vandenss mums iš krano…. Malonioji/ jaunoji padavėja neatlaiko ir pasiduoda….Vėliau atneša vandenss iš krano. Uždedame pliusą. Vanduo iš krano – nemokamas – bent jau mano akyse tai yra visai riebus pliusas. Šia tema kol kas neišsiplėsiu.
Dabar apie meniu…Jis sakyčiau yra kažkur per vidurį, ne tradicinis taip labai būdingas kai kurioms lietuviškoms maitinimo įstaigoms su šimtu devyniasdešimt trimis patiekalais…o šiek tiek kuklesnis, bet sakyčiau platokas…Užkandžiai, Salotos, Pasta/Makaronai, Mėsa, Žuvis. Praktiškai pusė sėdėjusių prie stalo užsisako draugės O išreklamuotas ir pagirtas vištos kepenėles su keptu obuoliu, aviečių padažu, apelsinais ir greipfrutais. Kiti pasiima salotų. Aš išsirinkau kepenelės, o vėliau anties salotas. Kaip vėliau paaiškėjo tik dėl mano vėpliškumo, kad taip išsirinkau, abu patiekalai buvo stulbinančiai panašūs, kaip brolis ir sesuo arba sesuo ir sesuo. Nes abiejuose buvo praktiškai indentiški ingridientai (keptas obuolys, apelsino skiltelės, aviečių padažas) , tik užkandyje kepenėlės, o salotose – antiena…Aš pasakysiu šitaip: pati kalta, reikia skaityti atidžiau meniu, o ne plakti liežuviu. Antra vertu, galbūt mūsų malonioji/jaunoji padavėja, galėjo patarti? Ir sudrausminti, kad nesirinkčiau tokių panašių patiekalų. Jei būtume labai priekabūs, tai reikia reikalauti, kad aptarnaujantis personalas, rekomenduotų ir patartų. Beje tokio patarimo ir sulaukėme tik vėliau, iš malonaus vaikino (kuris kaip suprantu yra padavėjų viršininkas, nes jis draugei patarė rinnktis tagliatele su baravykais)
Kepenėles mėgstu labai ir jos čia buvo tikrai puikios, galbūt turėčiau pastabų dėl kitų ingridientų gausos ir saldumo….Nes to saldumo buvo truputi per daug…nes ir keptas obuolys, kuriame buvo patalpintos kepenėlės saldus, ir aviečių padažas (trintos avietės su cukrum) saldus, ir apelsinai saldūs, mano nuomone čia mušė skonis truputi į vienus vartus.(5 : 1) …tad jei aš namie kažką tokio meistraučiau, išmesčiau iš patiekalo kažką ar apelsinus ar avietes, bet viską suvalgiau iki paskutinio lašo. Mano draugė valgė cezario salotas, ir jas gyrė, bei paliko be lukšto minkštai virtą kiaušinį, kurį aš pabaigoje surijau. Kad truputį sumažinčiau savojo užkandžio saldumą. Kiaušinis išvirtas puikiai, matosi naudojant sūkurio vandenyje techniką ir nepervirtas, vis dar minkštas, taigi matosi, kad tie, kas virtuvėje, žino ką daro. Iki šiol nesuprantu, kodėl aš norėjau pasirodyti, kaip mažai valganti ir pagrindiniam patiekalui užsisakiau salotas. Negirdėta neregėta. Kiti draugai, beje, pasitenkino su vienu patiekalu, tai galbūt nenorėjo išsiskirti savo rajumu. Anties salotos kaip ir sakiau, buvo pirmojo patiekalo sesė/ brolis, nes ten radau tuos pačius keptus obuolius, apelsino skilteles be odelės, ir aviečių padažą ir, žinoma, antį. Antis suprantu buvo kepta ir visai ne prasta, truputi kietoka. Visa laimė, kad kita draugė užsisakė tagliateli su baravykais, tai paragavau jų su didžiausiu malonumu. Aš restoranuose labai retai užsisakau pastos/ makaronų patieklus, kurie beje dažniausiai gimtinėje buna deja pervirti.bet šitie…su baravykais buvo puikūs. Visas stalas pakvipo baravykais, nežinau iš kur jie jų gavo, nes, anot vienos grybavimo čempionės, baravykai dar ne labai dygsta, bet kas čia žino…nesu didelė grybų ekspertė, bet kvepėjo šviežiais baravykais. Ir pasta buvo nepervirta…ir man jau iki begalybės užsisaldinusiai, tas vienas kasnis to patiekalo buvo beveik tobulas.
Kita draugė valgė pasta su krevetėmis, ir vėliau iš jos išgirdau, kad krevečių buvo per mažai, ir trūko kažko ar tai padažo ar kažkotai dar. Žodžiu anot jos nebuvo puikaus skonios akordo, tik pavieniai garsai.
Griškime prie mano lėkščių. Aš aišku negalutinai buvau užsisaldinusi, nes finale užsisakiau dar obuolių pyragą….O mano draugė puodelį karšto šokolado. Obuolių pyragas buvo geras: plonas minkštas biskvito sluoksnis, ant viršaus obuolių gadynė ir trupiniai viršūnėje. Net jei turėsiu laiko pabandysiu tokį namuose padaryti….Karštas šokoladas buvo tikras ir tirštas, turėjo būti su čili, bet čili bent jau man neteko. Apie vynų sarašą negalėčiau per daug pasakyti, nes gėrėm vandenį….hmmm na gerai ne tik vandenį. Vieni gėrė mano mėgstamiausia vokišką baltą alų, kiti gėrė mano kitą mėgstamiausią prosecco.
Pabaigai apie tualetus. Kurie kaip žinia, tikrai nėra paskutinėje vietoje. Tualetų padėtis mane kartą viename Vilniaus bare/kavinėje/ kieme buvo taip suerzinę, kad buvau pasišovus apie juos parašyti ir sugėdinti viešai, bet paskui aišku piktumas išgaravo….Na, o štai „Felicie“ tulikas yra labai gražus. Gaila tik vienas, bet tokio veidrodžio ir aš noriu.
Išvada tokia – vakarą praleidom puikiai, aplinka maloni, (stipri prieblanda) maistas geras, kompanija pati geriausia. Tik viena pastaba, servetėlės popierinės, aš tikrai nieko neturiu prieš popierines servetėles, jos taupo restorano pinigus ir laiką, bet lininės ar medvilninės servetėlės tikrai nesugadintų reikalo, juolab kad lino parduotuvė kitoje gatvės pusėje. Galbūt „Felicie“ ir ta lino parduotuvė galėtų sukirsti rankomis ir kokį nors taip vadinamą barterį susiorganizuoti..bet aišku čia tik mano subjektyvi nuomonė….
O dabar apie kainas, jos aukštesnės nei kasdieninės, užkandžiai apie 10-15 litų, mėsos ir žuvies patiekalai traukia virš ir aplink 40 litų, pastos patiekalai apsistoja ties maždaug 20 lt. Taigi užsisakant ir užkandį, ir pagrindinį patiekalą, ir desertą, jei plačiai užsisakinėti, tai turbūt tilpsite į šimtą litų žmogui, jei truputį kukliau, tai kažkaip susisuksite ir su puse tiek…Bet manau puikiai tinkantis restoranas vakarienėms su tėvais, mylimaisiais draugais ir miesto svečiais.
Tiesa, dar pabaigai. Nors aš nepažįstų, bet draugė, kuri čia mus užkvietė, ir čia jau yra lankiusis ne kartą, sakė, kad ir restorano savininkas jame buvo ir akyla akim prižiūrėjo. Tai, manau, visada yra geras ženklas.
