8241
Beatos virtuvė

Posh Lunch in London, arba poniški pietūs prabangiame viešbutyje Londono vidury, nenaudojant nė vieno angliško žodžio

(3)

Rytiniai skrydžiai į Londoną iš Vilniaus turi savo privalumų. Didžiausias privalumas tai laimėtas laikas, be abejonės, nes atskrendi rytų ryčiausiai, dar septynioms laikrodžiui neišmušus… na, o trijų keturių valandų miego neskaitysiu kaip trūkumo, nes kita naktis – ir miego trūkumas užlopytas. Aš po keturių su puse mėnesių grįžau į Londoną. Man tai didelis įvykis, kadangi to nebuvo daugiau nei vienuolika metų. Nes, kai tik pradėjau susitikinėti su Mr. Nicholson, Londonas vienas be manęs nebūdavo nė keleto savaičių. Ar pasiilgau??? Nespėjau, nes tiek visko reikėjo išgyventi Lietuvoje, bet, oh boy, kaip gera atgal koją įkelti. Čia viskas taip, na žinote, supersized, bet ne apie maisto porcijas, o šiaip – apie gatves, žmones, pastatų tankumą ir įvairovę. Stimuliacijos užtenka mėnesiui tik pasivaikščiojus gatvėmis, o dar kai draugės pirmą dieną kviečia poniškų pietų, tai tikrai trauki suknelę, su kuria būsi ant knygos viršelio (hmmm, atsivežiau tik tris iš viso, nes planuoju atnaujinti garderobą besibaigiančiuose seiluose), ir eini kaip ponia į the Connaught , elegantišką ponių ir ponaičių restoraną Espelette. Penkių žvaigždučių viešbutis, kurio Coburg  bar yra draugės mėgstamiausias, ir savo vardo restorane reziduoja prancūzė šefė Helen Darroze (moterų šefių kaip žinia mažuma), taip pat dar yra Connaught bar, kuriame bent jau mano skaniausi kokteiliai gyvena, o Amerikos klasikinis dizaineris Ralph Lauren pamatęs Connaught laiptus kaip mat juos nusikopijavo ir įkurdino savo NYC parduotuvėje.

Tik įėjus gali paspoksoti į gražius, sėkmingus, turtingus. Aš užmečiau akį už poros amerikiečių vaikinų kaip iš to paties Ralpho plakatų ir pora ponių dizainerių tašėmis. Viena Celine, kita, man rodos, Dior, tašėmis (beje, ponios tarpusavyje kalbėjosi lenkiškai).

Pirmam „labas“ susitikimui – Coburg bar. Ir ką jūs sau manot? Žavi kokteilių barmenė yra lietuvaitė… Ha ha ha, angliškai kalbėti nereikia. Toliau judam į restoraną, kuris oranžerijoje – Espelette.

Mums trim – staliukas prie lango, šviesu, gražu ir vėsu. Staltiesės ir gražus porcelianas. Mus pasveikina mūsų padavėjas…  hmmm, lietuvis. Eugenijus. Va štai taip, jis pilsto rožinį šampaną ir padeda išsirinkti visą popietę, kol galu gale mus palieka, nes ir taip valandą dirbo ilgiau, kad mus pabaigtų aptarnauti. Va štai taip visų pietų metų – nei žodžio angliškai. Lietuviškai net padiskutuojam, kas skaniau, ar krabas, ar šaltibarščiai :))

Oi, o apie maistą tai naujienos tokios: anksčiau restoraną prižiūrėjo Helen Darroze, bet jai per daug du restoranai buvo, tad dabar pasamdytas naujas šefas ir, anot informuotų šaltinių, viskas nauja ir gerai. Meniu, aišku, klasikinis, kokio ir galėtumei tikėtis panašaus lygio restorane, bet su maloniais akcentukais. Klasikiniai dalykai kaip, pvz., užkandžiams pomidorai ir mocarela, bet čia aišku ne taip plebėjiškai, kaip mes namie pasidarom – čia pomidorai ypatingos rūšies ir kepti, ne mocarela, o burata, ir balzaminis actas ne iš artimiausios italų parduotuvės, o sendintas. Mes su Vilma renkamės krabo tiane: krabas, avokadas su agurko elegantišku suktinuku ir želė minkšta, kuri kaip padažas… Oi, aš ir dabar rašydama atsimenu – lengvas, minkštas šviežias, o tas krabo saldumas…

Ilgiausiai mindžikuojam prie pagrindinių patiekalų, pasirinkimas iš įvairios žuvies grilio platus… Na aš pasiduodu ir noriu išmėginti Connaught fish and chips. Diana rekomenduoja, aš porcijos niekaip neįveikiu. Vilma ima pačios brangiausios Dove Sole, ir dar užsisako bulvyčių (akys pas mus kokius penkiolika kartų didesnės nei pilvas).

Na bulvyčių tų tai, savaime suprantama, mažiausiai reikėjo. Mano fish tai dvi masyvios krevetės lengvoje traškioje tešloje ir mėsingas menkės gabaliukas, ir raudonojo ešerio dar gabalas. Na tikrai labiausiai posh fish and chips.

Ar yra vietos desertui? Nebelabai, bet randam… ha ha, ir ką gi Eugenijus rekomenduoja – cheesecake. Kuris, be abejonės, – visų pietų ryškiausia žvaigždė ir skambiausia nata kaip tik pabaigai. Papajos, pasifloros ir kivi salotos su kokosiniais trupiniais ir trim švelnaus grietinėlės sūrio muso bokšteliais, visiem tropikų skoniam užbaigti papuošta žalia smulkia kalendra.

Kai jau mūsų pietūs baiginėjasi, aplinkui visi staliukai užsipildo afternoon tea skanautojais. Popiečio arbata čia, sako, labai gera. Oi kaip norėčiau…

Na ką, pietūs – dešimt iš dešimt… važiuokite į Londoną…

Print Friendly, PDF & Email
Dalinkis:
Komentarai (3)
Komentarai
  1. ot parašė:

    Jei jau rašot straipsnelį, tai bent pasidomekit tikrais vardais… Helene Darroze, o ne Helen De Rose.

    Ralph Lauren, o ne Ralph Laurant.

    Kitąkart siūlau apsilankyt Connaught Bar’e, kuris yra laimėjęs nemažai apdovanojimų, o pavalgyti Helene Darroze restorane.

    • Beata Nicholson parašė:

      oi super Manteli, kad pastebėjote, labai ačiū tuoj bus pataisyta, Connaught bare esu buvus ne kartą, bet labai ačiū už kvietimą aišku:))
      taip pat esu buvusi ir restorane, bet labai ačiū jums už pastabumą…

  2. Birutė parašė:

    Wow! Net seilė nutįso…

Palikite komentarą

Taip pat skaitykite:


Mūsų draugai:
Visos teisės priklauso Beatai Nicholson. | Pagaminta beLEDO.