Varpai jau nutilo, jaunavedžiai pailsėjo ir išvažiavo ne į kokius nors ten medaus mėnesius, o toliau dirbti. O gal čia taip tik pėdas mėto? Aš šeštadienį nusipirkau ne vieną, o visus tris laikraščius, kad perversčiau ir pamatyčiau nuotraukas (be to, mane kaip bobulę suviliojo užrašas: Collectors edition… ha ha ha ha, nei kolekcionuosiu, nei ką). Nuotraukos visur daugmaž vienodos. Visi komentatoriai ir žurnalistai publikai pateikia savo nuomones, nes be nuomonės, daugiau kaip ir nieko daugiau nelabai yra, ką pasakyt, – visi viską matė, nieko naujo neatsitiko. Todėl bet koks, net mažiausias klyptelėjimas užsitarnauja atskiro paminėjimo: kaip pavyzdžiui, tai – kai jau buvo maunamas žiedelis ant pirštelio to, tai jis vos sekundės dalį užstrigo, nežinau, ar pastebėjot? Bet net ir ta sekundė buvo būtinai aptarta – ojėėėėėė, žiedas užstrigo, skandalas. Visus sukaustė panika 🙂 . Aš pati transliaciją žiūrėjau visą tvarkingai, nuo pat pradžių iki pabaigos. O pačioje pabaigoje dar į kiemą išlėkėm ir matėm, kaip praskrido gerbiami naikintuvai, pasveikinę jaunavedžius.

Kaip ir sakiau anksčiau, mano Tomas organizavo gatvės šventę. Tokių gatvės švenčių visoje šalyje, anot kai kurių šaltinių, vyko beveik 5000, o gal ir dar daugiau. Kai kurioms reikėjo uždaryti gatves. Mes gyvenam daugiau mažiau nejudrioj gatvėj/skvere, tai nereikėjo nieko uždaryti.

Aš nuo pat ryto kuičiausi virtuvėje visą penktadienį, nes gi kaip organizatoriaus žmona negalėjau tik kokių parduotuvinių sausainių padėti. Nieko ten per daug ir nedariau, bet šio bei to reikėjo. Izabelė puikiausiai papuošė keksiukus visokiom cukrinėm gėlėm, pabarstukais ir buvo gerai. Dar, aišku, būtinai reikėjo padaryti pyragėlių su mėsa (receptas – pirmoj knygoj), pyragas su smidrais visada puikiai veikia ir dar gaminau tokius visai mažiukus Pork Pies (tokie pyragiukai – statinaitės iš hot water pastry, karšto vandens tešlos). Bet tai ką aš čia apie maistą? Visai neįdomu… 🙂

Daug įdomiau yra visa ta susijaudinimo ir laimės banga, kuri nuvilnijo per visą pasaulį, sukelta šitų vestuvių. Aš, prisipažinsiu, nustebinau net ir pati save, nes pradėjau praktiškai klykti, pamačius suknelę (koks susijaudinimas ir kas kam svarbiausia, ha ha ha). Kaip paaiškėjo, didžiausias pletkas apie suknelę buvo teisingas, – kaip gi ten sako: nėra dūmų be ugnies. Ir suknelę siuvo McQueen’o mados namų direktorė Sarah Burton. Aišku, visi jau iškomentavo skersai ir išilgai, ir palygino modelį su Grace Kelly (beje, paralelės akivaizdžios, Grace Kelly juk taip pat ne aristrokratiško kraujo). Ir be abejonės, Kate pademontravo savo sumanumą, pasirinkdama klasikinį modelį, skirtingai, nuo pvz. Princesės Dianos, kurios suknelė dabar sukelia, bent jau man, senų fotografijų nesmagumą, nes atrodo beviltiškai baisi. Aišku, tą turbūt galima būtų pasakyti apie daugumą to meto suknelių ir apdarų.

Ir iš tiesų, jei kaip visi sako (ir Užkalnis tame tarpe), kad visa tai buvo pasaka. Tikrų tikriausia pasaka, kurios herojus buvo galima lengvai atpažinti. Be abejonės, Kate yra princesių princesė: darbšti, protinga, atkakli (anot šaltinių, du kartus Princo buvo mesta, bet atlaikė ir išlaukė, aukštuosius mokslus baigus, užkietėjus tenisininkė ir slidininkė, ir neišsišokėlė, kaip ir pridera tikroms princesėms). Apie Princą ir jo šeimą nereikia nei kalbėti – visi matėm ir žinom. Beje, princo troško oho, kokia gvardija aukštakilmių gražuolių, bet deja, deja…

Netrūko ir kitų pasakų herojų: padūkėlė auksaplaukė Rupunzel (argi nematėt to paskutinio multiko (“Ilgo plauko istorija”- lietuviškai)?), aišku, yra Chelsy Davy, kurios apdaras nebuvo labai stulbinantis, o auksiniai plaukai gerokai išsidarkę. Princo pusseserės Eugene ir Beatrice – tai kaip iš  akies trauktos Pelenės piktosios įseserės – baisokai apsitaisę ir didelių simpatijų nekelia. Net neabejoju, kad visi pastabėjot ir piktąją karalienę, visada persikreipusiu veidu – Victoria Beckham ir jos vyrą, labai gražų, su super pastatytu, kaip pas mus Kėdainiuose sako – “čiubu”, trečią brolį Joną – David’ą… Anas taip savo plaukais rūpinosi, kad net Karalienės jam skirtą medalį ne ant tos krūtinės pusės užsikabino. O žmona, aišku, irgi nėra labai galvota. O jei galvota, tai turbūt apie laboutin’us labiausiai galvojo, ir vyrui nepatarė persikabinti į kitą pusę to medalio. (Beje, baisesnių batų už Viktorijos nesu mačius, Anglijos spauda juos iškart pakrikštyjo “stripper shoes”). Dar tarp svečių visi turbūt pastebėjote ir dainingąjį Pagranduką – Elton’ą John’ą…

Po vestuvių transliacijos visi pasipylė į gatves ir prigužėjo kaimynų į mūsų skverelį. Saulė švietė ir visi buvo laimingi, patenkinti ir džiaugsmingi. Visiems taip patiko, tiek gerų emocijų į visų pilvus prisipylė, kad būtinai šventę darysime ir kitais metais – bus Karalienės karaliavimo deimantinis jubiliejus – 60 metų soste, tai būtinai švęsime.

O reziumuojant, iš visos šitos pasakiškos istorijos man viena išvada peršasi: atkakliesiems visada būna atlyginta. Ir dar viena – jei pats šventės nepasidarysi ir kaimyno nepakviesi, tai niekas už tave nepadarys.