Tikrai pagiriamasis. Aš labai pasiilgau Juditos, va taip ir būna, kai gyveni skirtinguose miestuose. Bet šiaip, iš esmės, pats fotosesijų procesas yra man toks geros energijos užtaisas, kad galėčiau tai daryti kasdien… Praktiškai viena nesibaigianti šventė. Reikalauja fizinių jėgų ir stiprių rankų, bet verta ir smagu. Mamų knyga buvo pirma knyga, kurią išskirtinai nufotografavome Lietuvoje, nieko iš Londono. Fotografai yra pusė darbo, jūs tai žinote. Mes su Judita pradėjome nuo pirmos knygos, darėm taip, kaip mums atrodė gražu, dabar jau esame tikros profės, palyginus su tuo, kaip buvo daroma pirma knyga. Oi ne, neatsirado papildomai šviesų ar prabangių studijų. Visos mano knygos ir blogas nufotografuotas tik tikroje šviesoje. Man labiausiai patinka tokia. Tada viskas atrodo gyva ir tikra.
Tai kaip viskas vyksta? Būna daug kūrybinio smagumo. Receptai, aišku, surašyti, bet visada kažkas naujo gimsta, visada kitaip nebūna. Ir man atrodo, kad svarbiausia proceso dalis yra tai, kad mums būtų smagu. Jei mums smagu, tai tada ir kitiems skaityti smagu, ar ne?
Tai štai, norėčiau aš padaryti fotografų, su kuriais dirbu, pristatymą.
Judita. Visų knygų maisto nuotraukų autorė, pagrindinė autorė. Jos nuotraukos yra išimtinai visose mano knygose. Ir tas sesijas, kai mes darome knygas su Judita, prilyginčiau smagiai kelionei, kai lauki, važiuoji, nuvargsti, bet esi toks laimingas išvykęs, kad nuovargis nesvarbu… Tai va, Judita ištobulėjo iki begalybės fotografuodama maistą, ir aš, ir ji užaugome čia kartu. Aš ne tiek daug, bet Judita atkalė ranką, akį ir visą kitą… Patys užmeskite akį į visų knygų maisto fotografiją ir pamatysite, apie ką kalbu. Judita yra visų valgomų dalykų nuotraukų autorė ir Mamų knygoje, aišku.
Nauja prisijungusi fotografė yra Raimonda Vyšnia. Jos vaikai, Upė ir Vincas, ir ant viršelio puikiai matomi. Mamų knygai buvo nufotografuoti koks 10 tūkstančių nuotraukų vien tik iš vaikų fotosesijų. Tikrai ne juokas. Buvo ne viena fotosesija. Su vaikais dirbti yra sunkiau, nei su bet kuo kitu. Jie nevaldomi ir nekontroliuojami, jie kaip viesulas ir gamtos stichija, kuri nuo tavęs nepriklauso, ir tik gali truputį suvaldyti, viską gerai planuodamas… Vilma organizavo, Raimonda fotografavo. Viršelio nuotraukas kai darėm, tai pradėjom smagiai, paskui vaikai įsišėlo, viskas baigėsi mano naujos suknelės aptaškymu… štai mano reakcija…
Ačiū Raimondai. Ji tikrai labai gerai moka dirbti ir su vaikais, ir su mamom.
Nuo knygų prie blogo. Čia patenka nuotraukos iš visur, dažnai čia man tenka laimė pasidarbuoti su savo iPhone, cha cha cha. Bet karts nuo karto mes labai pamėgome pasidaryti gaminimo ir fotografavimo dieną, ne su iPhonais. Pastaruosius keletą kartų smagiai dirbome su Dovile Jakštaite: Dovilė Jakštaitė photography.
Tai dabar ir norėčiau pasidalinti receptu, kuris paskutinės fotosesijos metu labai patiko man ir Dovilei. Ir tikrai receptas vertas dėmesio. Inspiracija iš mano Leiths dienų. Atsimenu, sėdėjom kažkokioj cooking demonstration, atėjo vienas mokytojas su iešmeliu, ant kurio kažkas pamauta. Pasirodo, buvo testuojamas naujas receptas – vištienos širdelės yakitori. Aš prisiminiau kažkada šitą širdelių iešmelį ir nusprendžiau taip iškepti kalakutienos (tinka ir vištienos) kepenėles. Kartu su gabalėliu cukinijos.
Yakitori yra japoniškas kepimo būdas, kuris reiškia ant mažų iešmelių užmautus ir iškeptus dažniausiai vištienos gabaliukus, kepant palaistomus arba valgomus su sojos ar mirin (saldus padažas / vynas naudojamas japoniškoje virtuvėje) padažu.
Paukštienos kepenėlės yra suveriamos ir kepamos, palaistomos padažu, kuris išvirtas iš anksto ir toks sirupingas, jo tikrai labai geras skonis. Tai mano yakitori padažo variantas.
O kur dar kiaulienos iešmeliai su ananasu – gausiai patikusių mano Izabelei.
