Prieš turbūt dvi savaites atsitiko paprastas dalykas – man padovanojo knygą. Ne gimtadienio, ne kovo aštuntosios, ar kokios nors dar, dovanojimui tinkamos progos. Tiesiog šiaip. Ir net ne draugė, o tiesiog šiaip, pažįstama – bendramokslė. Beata, va, žiūrėk, knyga – imk… Aš vos nežengiau žingsio atgal: kaip tai knygą? Man?? Kodėl?
Va taip, net mane, visai neišsukančios iš savo kasdienio kelio “mokykla – namai – mokykla”, pasiekė World book night.
Kitaip tariant, Julia, kuri man davė knygą, buvo dalis viso šito veiksmo (savanoriškai užsiregistravo ir dalyvavo ) ir turėjo išdalinti krūvas tų knygų. O jei tiksliau, tai World book night užsimojo išdalinti, berods, milijoną knygą. Aš gavau Margaret Atwood „The Blind Assasin“.
Visų pirma, aš buvau viena ausim girdėjus, skaičius apie šitą reikalą, nes jis vyko pirmą kartą ir sulaukė daug gero dėmesio iš spaudos ir t.t. Visų antra, negalėjau patikėti, kad ir iki manęs atėjo knyga, visų trečia, buvau be galo, nepaprastai sukuklinta ir LABAI laiminga ją gavusi. Julia dar sakė: oi, labai gera knyga, viena mano mėgstamiausių. Kaip aklai vištai grūdas. Kaip bebūtų, gauti knygą – yra vienas geriausių dalykų. Bet aš tada jai sakau: oi, kaip norėčiau perskaityti… bet beveik 700 psl… Na, tai palauk atostogų, supratingai sako Julia, kuri turi lygiai tokio pačio mažumo vaikus, kaip ir aš.
Tai va, laikau aš tą knygą, važiuoju traukiniu – visas dešimt minučių, išsitraukiau, pradėjau skaityt pirmą puslapį ir tik ūžt – iš karto, vienu ypu į tuos puslapius, į tą kitą gyvenimą.
Gaila, kad traukinys taip trumpai važiavo. Dedu knygą į krepšį ir pradedu gailėt savęs, ir galvot: tai kiek galima laukti tų atostogų? Kodėl taip dabar yra, kad skaitau tik visokią utilitarinę, naudingą literatūrą ir spaudą, pvz. naujienas, laikraščius ir tada jau visokias knygas apie maistą ir t.t., bet jokio grožinio veikalo. Visi romanai, grožinė literatūra, kurią įsigyju, dedama į krūvelę atostogoms arba pensijai. Nes juk grožinei literatūrai nėra laiko, reikia skaityti tik tai, kas naudinga, iš ko galima išmokti, pasisemti ar naudos kokios išgauti. Kaip niekinga, pagalvojau, kaip daug yra dalykų, kuriuos ir aš, ir jūs, ir visi atidėliojam ir laukiam: ai, tai kitais metais; ai, tai kai daugiau pinigų turėsiu; ai, tai kai išvažiuosiu atostogauti; ai, tai va, kai vaikai truputį paaugs; ai, tai kai suplonėsiu; ai, tai kai bus ramiau viskas; ai, tai kai persikraustysim galų gale; ai, tai kai va, dabar pagulėsiu, tai paskui, tada…. Ir taip milijonas priežasčių visokių. Ir aš apsisprendžiau, kad nelauksiu jokių atostogų ir nieko, nuėjau prie savo grožinės krūvos knygų ir paėmiau sau bestselerį: Kazuo Ishiguro “Never let me go”. Ir ką jūs sau galvojat, perskaičiau. Užtrukau šiek tiek daugiau nei savaitę. Prisipažinsiu, savo kulinarijos teorijos vietom piktybiškai nesimokiau, skaičiau. Knyga puiki, truputį liūdna, bet gera ir teigiama – per daug nesiplėsiu, jei netyčia kas nors nuspręstumėt paskaityt…
Tai va, apšilimas padarytas, dabar imsiuos tos Julios padovanotos knygos: Margaret Atwood “The Blind Assasin”, ši autorė buvo viena iš World book night globėjų.
O viso šito judėjimo esmė tokia: knyga – malonumas ir džiaugsmas, ir šviesa, ir gėris, reikia dalintis ir skleisti. Rašytojai atsisakė savo autorinio honoraro už knygas, buvo atspausdinti tūkstančiai knygų, užsuktas visas projektas, knygos tos skirtos dalintis ir dovanoti. Ant knygos nugarėlės yra knygos numeris ir pirmojo dovanotojo (Julia) vardas ir vieta, kur buvo dovanota, kai aš perskaitysiu, tada aš kažkam tą knygą perleisiu. Dalinkimės ir skaitykime!
Tai dabar jau aš imsiuos tos knygos. Kas norėtų ją perskaityti po manęs??? Parašykite! Tik neprižadu, kad per dvi savaites perskaitysiu, gali užtrukti šiek tiek ilgiau. Bet jei norėtumėt, tai tikrai – prašau, rašykite. Pirmam pareiškusiam norą knygą perleisiu :))
O dabar vėl grįškime prie knygų ir dar prie to “ne DABAR”. Aš vis norėčiau parašyti apie vaikiškas knygas, nes esu gana intensyvi jų vartotoja. Vieną kartą susikaupsiu, o dabar paminėsiu vieną mėgstamiausių mūsų vaikiškų knygų, kuri iš populiariųjų sąrašo mūsų namuose nesitraukia jau gerus metus “Drąsioji Pupulė”.
Ji pataiko į visus geros vaikiškos knygos kriterijus: gražūs piešiniai, ne per daug teksto, suprantama istorija, juokinga ir dinamiška knyga. Knygos pačioje pradžioje Drąsioji Pupulė valgo braškių kisielių. Tiksliau, mama išvirė vakarienei braškių kisieliaus, tėtis tradiciškai užima maisto kritiko vaidmenį ir reziumuoja, kad koks skanus kisielius – liežuvį galimą nuryti, o Pupulė ragauja kisieliaus, iškišdama atsargiai liežuvį, kad nenurytų netyčia…
Tas kisielius mano vaikam užstrigo visai stipriai ir vis buvau prašoma išvirti to braškių kisieliaus. “Ne dabar” plokštelė gana ilgai grojo mamos lūpomis. Galų gale, prieš keletą dienų nubraukiau “ne” ir perėjau prie “dabar”, ir išviriau kisieliaus.
Kisielius – labai retro gėrimas. Atsimenu, mūsų namuose gana dažnai būdavo gaminamas, kaip ir želė, bet va, labiau sesers tie abu šedevrai būdavo mėgiami. Vaikystėje kisielius buvo verdamas, pasitelkus krakmolą sutirštinimo vaidmeniui atilikt. Kitas sutirštintojas – labai sėkmingas ir man daug priimtinesnis, yra avižos. Tai kaip tarėm, taip padarėm. Viskas užtrunka maksimum dešimt minučių ir skaniausias kisielius garantuotas. Sudėtinės dalys taip pat labai laisvo pobūdžio: aš pasirinkau braškių ir bananų sultis, berods. 500 ml sulčių, 2 šaukštai, kupini avižų ir braškės šviežios (iš tiesų, braškėm dar ankstoka, bet tiek jau to, prisipažinsiu, nusipirkau aš jų atvežtinių). Braškės į kisielių keliauja jau pačioje pabaigoje, kad per daug nepervirtų ir neprarastų spalvos.
Aš aš aš! Noriu tos knygos po tavęs 🙂
O dar noriu pasakyti, kad šiųmetiniame „Kino pavasaryje” yra rodomas filmas pagal Kazuo Ishiguro “Never let me go” ir kaip tik vakar vakare žiūrėjau.. labai patiko, labai sukrėtė, toks labai… rekomenduoju!
oi čia aš visai ne apie knygas ir ne į temą, bet, Vaida, tas filmas siaubingai sukrėtė ir mane. sriūbavau iki užmigdama gerą pusvalandą 🙁
Miela Beata,
labai malonu skaityti jusu bloga, aciu, kad dalinates su mumis savo mintimis, kasdieniniu gyvenimu, nuotykiais, idomiais uzsiemimais.
Kazkada, daugiau nei pries 10 metu, irgi teko pagyventi Anglijoje, ka dar dabar prisimenu su nostalgija, bet dziaugiuosi nors neseniai ivesta angliska televizija.
Taigi as busiu antra po Vaidos, norinti perskaityti ta knyga.
Taigi dar karta aciu, kad su mumis „viskuo” dalinates:-)
ir aš labai noriu tos knygos! bet kaip suprantu, jau ne pirma eilėje esu 🙁
Oi, turiu, butinai turiu pasisakyti!
Ir ash apie vaikishkas knygas 🙂 Turiu ashtuonmeti, kuris labai megsta dkaityti. O drasioji pupule, kuri bijojo ne tik kisieliaus, bet ir tu dulkiu kamuoliuku, klozete nuleidziamo vandens – kone geriausia istorija vaikams apie ju baimes.
Mes tos knygeles neskaitem, bet „Raganiukes” teatre matem spektakliuka – isimine ilgam 🙂
Labai mielas, Beata, Tavo straipsnis apie malonuma skaityti.
Aciu Tau 😉
Tiesą sakant, filmas man nelabai, o vat knyga puiki… Čia aš apie Never let me go.
„Drąsioji Pupulė” – ir mano trimečiui labai patiko, kai tik pamato – išsitraukia ir skaitom po tris kartus is eilės 🙂
o savo malonumui paskaičiau mūsuose išpopuliarėjusią „Silva Rerum” I dalį, laukiu, kol kolegės perskaitys ir sušelps antrąją 🙂
Kaip, dar niekas nepaprase knygos? As prasau! Ir perduosiu toliau, kaip priklauso 🙂
Mūsų namuose Drąsioji Pupulė taip pat karaliauja. Tik šalia Netvarkos nykštuko ir jo pabaisos Tingiunėkrust mes dar ir savo aktualijų pridėjom. Dabar jau turime trijulę nylštukų. Antruoju tapo Nemigos nykštukas ir jo pabaisa Nemiegosiunėužką. Trečiuoju tapo Neklausymo nykštukas su pabaisa Neklausysiunėperkur. Jie visi turi savo istorijas. Labai veiksminga 🙂
Koks įdomus sutapimas…ir aš , kurį laiką apleidusi grožinę literatūra (nes pastaruoju metu laisvalaikiu ištisai mezgiau, primezgiau visko, o ir pirkau knygas „100 megztų ir nertų gėlių”, „Mezginių apdaila” ir t.t. :)), šią savaitę irgi prisipirkau grožinės literatūros. Tiesa, ir vieną gana rimtą – Drukteinio „Kaklaraištis yra politika” – man labai patinka skaityti ir tą, ką turi žinoti vyrai, nes tada geriau supranti – tai žino jie patys ar ne :). Pastaruoju metu labai daug gerų atsiliepimų skaičiau apie knygą Sofi Oksanen „Valymas „, gal neskaitėte ir sudomins irgi…
O taip, mėgaukitės kiekviena gyvenimo akimirka ir kaip galima nieko neatidėliokite.
oi knygos,knygos….jei istiesu tik to laiko butu truputi daugiau,as kaip ir jus Beata esu apsesta kulinariniu knygu skaitymu,ju pas mane labai daug,neseniai isigijau Julia Child,,Mastering the Art of French cooking,,pagal kuria pastatytas filmas2009 Julie and Julia.o grozine literatura viena is mano megstamu paskaitymu tik tos knygos istiesu renka dulkes nes mes vis kazkur skubame, lekiame, uzmirsdami toki smulku gyvenimo malonuma-knyga.
Man taip pat panasiai atsitiko su knygu skaitymu. Niekada nemegau daug skaityti. Kol siekiau karjeros aukstumu ir tai derinau su vaiku auginimu, perskaitydavau gal kokia viena knyga per tris metus. Pati gyvenu uzsienyje, tai be gimtosios lietuviu kalbos turejau „ivaldyti” ir anglu. Viena vakara mano keturiu metu dukryte paprase jai paskaityti dvi pasakas, viena lietuviskai ir viena angliskai. Net pati nustebau, kaip sunku skaityti grozine literatura anglu kalba (dar vaikiska!). Laikrasciai ir visokia su tiesioginiu darbu susijusi literatura neatspindi kalbos grozio, o zodynas gana ribotas… Tada sau pasizadejau, kad perskaitysiu bent keturias knygas per metus! Nuo tos dienos praejo geras pusmetis. Pazado laikausi. Pastebejau kaip prasiplete zodynas, ir jauciuosi lyg buciau ka gero sau padariusi. Skaitykit sau ir vaikams. Ir kuo daugiau!!!
🙂 taip, ir aš vos galiu sau leisti tą grožinę literatūrą.. bet irgi „nuneša” ji, įtraukia, turiu ir aš mėgstamą rašytoją :)… tik rusų kalba.. kažkodėl taip labiau patinka – originalu, be vertimo.. tikrai, pritariu dėl galimų atradimų šioje srityje.. 🙂 grožinės, o ne praktinės literatūros skaitymo.. 🙂
Nuostabiai parašyta! Toks verčiantis susimąstyti, nusišypsoti ir pažiūrėti į viską iš naujo straipsnis!
Labai patiko straipsnis! Man ypač su knygom, žurnalais, dokumentika taip būna – tiek daug norėčiau perskaityt, išgirsti, pamatyt, bet visko aprėpti nespėju, nors ir nemažai skaitau… Turbūt bandau „prisipildyti” prieš gimstant vaikams 😀