Didžioji Sandy baigia praūžt per Ameriką. Mes apsupti didelių ošiančių medžių visą laiką jautėmės lyg vidury audringos jūros. Jūros ošimas visada ramina, taigi ramiai išsimiegojom ir nei vienas medis – milžinas audros nebuvo nugriautas, o ryte net ir nebelijo, ir elektra niekur nedingo. Taigi, viskas gerai, tęsiam atostogas. Aš jums leidus keletą dienų nerašysiu, bet paskaitykite – mano draugė Rita paruošė puikų reportažą iš Ispanijos.
Kokiame mieste yra didžiausia Michelin žvaigždučių koncentracija vienam kvadratiniam metrui? Paryžiuj, Romoje, Niujorke – bandytumėt spėti….Vat ir ne. San Sebastiane. Šiaurės Ispanijos mieste – tiksliau Baskijos – mieste su labai gražiu pavadinimu ir dar gražesne įlanka, sala, kalnais, bažnyčiom, banglentininkais, akmenuotom gatvėm ir, aišku, MAISTU!
Klaipėdos dydžio miestas turi neįtikėtinai turtingą kultūrinę programą (su garsiu ir įtakingu kino festivaliu, džiazo festivaliu, muzikiniais festivaliais). Be to, yra naujosios baskų virtuvės gimimo vieta. Baskai visuomet mokėjo ruošti maistą, greičiausiai dėl to, kad turėjo, ką ruošti – dosni Kantabrijos jūra visuomet išmesdavo žuvies ir kitokių valgomų jūros gyventojų, o žali slėniai kitapus jūros per amžius buvo derlingi – ir daržovių netrūko, ir sotūs jautukai puikiai tiko skaniesiems kumpiams. Kai baskai nusižiūrėjo iš prancūzų kulinarinį subtilumą, pradėjo eksperimentuoti, o ingredientus paliko savus, gimė “naujoji baskų virtuvė”, kuri, beje, yra molekulinės virtuvės pradininkė.
Na, šiaip ar taip tos Michelin žvaigždutės tik gražiai skamba, vis tiek tik mažesnioji dalis pasaulio gyventojų mišelininiuose restoranuose lankosi, bet San Sebastianas yra dar dėl vieno dalyko išskritinis – visą žvaigždučių prabangą, baskiškų ingredientų dermę, šefo išmonę ir serviravimo fantaziją gali pajusti ir paprastas žmogus mažyčiame sumuštinuke. Pintxos. Šitą žodį norėčiau rašyti visada tik iš didžiosios raidės (o tarti reikia pinčios), nes tie mažyčiai sumuštinukai ar iešmeliai, ar krepšeliai, suteikia tokį gyvenimo džiaugsmą, juos prarijus, kad ir vyno išgerti pamiršti.
Pintxos pritepa įvairiausių. Paprasčiausi ir suprantamiausi – kumpis, miniatriūrinė kiaušinienė, tortilija, tunu įdaryta paprika, karnišonai su chorizo dešra. Antras lygis – įvairiai užmarinuotos daržovės, o karaliauja, aišku, jūros gyventojai ištraukti tik ką iš Kantabrijos bangų, apdoroti ir pasodinti į pinčių sostą. Tai ir gambitos (isp. krevetės) su česnakais, ir lengvai pakepta menkė su kaparėliais, krabų mėsos mišrainė, sardinės, sepijos, sūrieji ančiuviai, aštuonkojų čiuptuvėliai… ir dar daug kitų sudedamųjų dalių, kurių ispaniškai nesupranti, o angliškai nežinai pavadinimo. O kur dar karštieji pintxos, su subtiliais baskiškais sūriais, kurie tik patirpę ir sušilę išleidžia savo skonio grožį.
San Sebastiano senamiestis – tiesiog pinčynas, kur kiekvienas baras – pinčių baras. Nuostabiausia, kad visi gražieji ir skanieji sumuštiniai jau būna įsitaisę ant baro keliais aukštais ir net jei skrandis tyli, tai akys myli žvilgsniu – neįmanoma tokiam grožiui ( o ir skoniui, kaip paskui paaiškėja) atsispirti.
Padavėjas paduoda lėkštę, išsirenki kiek nori sumuštinukų, suvalgai besimėgaudamas, padavėjui parodai pagaliukus, kuriais sumuštiniai buvo sukabinti, padavėjas suskaičiuoja pagaliukus ir pagal tai pasako kainą. Šiukšliadėžių nėra, kad pagaliukų kas tyčia ar netyčia neišmestų. Na, gerai, taip buvo prieš septynis metus. Šiemet jau reikėjo išsirinkus iškart ir susimokėti – gal padaugėjo rusų/lietuvių turistų (arba italų, nes esu mačiusi ir kaip jie slėpė pagaliukus), o gal tiesiog ir tarp pačių ispanų atsirado ne tokių sąžiningų. Beje, prieš septynerius metus vienas sumuštinukas kainavo vieną eurą, dabar – du ir net tris su puse!
Ne veltui gerai pavalgyti yra dalis baskiškos kultūros. Taip pat neatsitiktinai tie pitxos yra tokie mažučiukai – gali privalgyti daug ir įvairių – taip sočiau. Tradicija tokia – ateini į vieną pintxos barą, pasiėmi du-tris sumuštinukus, išgeri txacoli (vietinis baltas vynas) ir eini toliau į kaimyninį barą, vėl pasiėmi du-tris sumuštinukus, vėl vynelio baltojo cvakt…. Ir vėl eini toliau. Taip daro garbaus amžiaus baskai juodomi beretėmis – niekur neskubėdami, pasišnekučiuodami su pažįstamais ir ne. Nežinodami, kad priimtina vienam bare suvalgyti kelis, paskui eiti į kitą, mieliems lietuvių turistams, pirmą kartą atvykusiems į San Sebastianą, pintxos taip susuko galvą, kad prie vieno baro buvo suvalgyta 17 vienetų. Buvo labai gėda padavėjui pasakyti šitą skaičių.
Kad baskams maistas išties svarbus, matyti ir tarptautiniame kino festivalyje, vykstančiame San Sebastiane jau šešiasdešimt metų – festivalis turi specialią kulinarinio kino programą, kur filmų su, apie, dėl kulinarijos premjeras lydi teminės vakarienės pagamintos garsiausių šefų.
Eskerrik asko – sakom baskiškai ačiū! Ir rekomenduojame nuvykti į San Sebastianą, kas dar ten nebuvo!
ir as noreciau tokiu skanestu 🙂
Mes tokį barą buvom užėję Barcelonoj, į dešinę per porą kvartalų nuo Ramblos, draugės, tikrai rojus vieno kasnio sumuštinyje 🙂