8241
Beatos virtuvė

Lietuviška virtuvė kitaip

(2)

Tebūnie titulinė šio rašinio nuotrauka bus tokia truputį kompromituojanti, kitaip tariant – vaikščiojimas peilio ašmenimis. Aš prieš savaitę mačiau mūsų sveikatos apsaugos ministrą, su juo maloniai pakalbėjom apie ligoninių maistą ir vaikus. Nedaugelis žino ir pagalvoja, kad visaip linksniuojamas sveikatos apsaugos ministras yra trijų vaikų tėvas ir jo šeima liko Kaune, kai jis, tuo tarpu, dirba tikrai ne patį švelniausią darbą pasaulyje ir sulaukia belekiek linksniavimo visuomenėje, o po ilgos darbo dienos viduryje savaitės važiuoja į Kauną, kad pabūtų su savo šeima. Jis atėjo pasiklausyti koncerto „Mažo kario didelė kova“, kurį rengė paramos onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams fondas. Koncertą organizuoja tik vienas žmogus (dar keli padeda), čia taip danai, gyvenantys Lietuvoje, įprasmina save. Ten aš sėdėjau šalia minėto ministro, kuris dabar yra, turbūt, liaudyje geriausiai žinomas ir minimas ministras iš naujosios vyriausybės. Nors man tikrai nebūtinai patinka tie suvaržymai, galiojantys Lietuvoje, bet aš matau ne nepopuliarių sprendimų autorių, o žmogų, specialistą ir tėtį, kuris man patinka. Tai va, dabar aš keliu titulinę nuotrauką, kur aš su taurele krupniko, įdomu, ar čia jau nusižengimas alkoholio kontrolės įstatymui? Ar čia erzinimas, ar provokacija? O gal  tiesiog desertas – su draugėmis buvom restorane, kuris pristato save kaip Vilniaus poniškos virtuvės restoraną.  Mano draugė vakarienės pabaigoje klausia: „O krupniko, ar turite?? Turim! Tai mes po taurelę…”.  Tai va, ir pasimaivėm nuotraukai. Iš tiesų, aš rudenį teisėjavau desertų ir vyno derinimo čempionate, kuris, manau, labai gerai kelia desertų kultūrą Lietuvoje. Geras desertas ir prie  jo derantis gėrimas yra kaip ta vyšnia ant torto, kuri gali arba sugadinti visą vakarienę, arba ją užbaigti tokiu pilnu, didingu akordu, kad dar ilgai skambės finalinis akcentas ausyse. Tai restorano „Mykolo 4” desertai man buvo gerai parinkti ir palydėti būtent krupniku. Bet apie viską iš pradžių.

Į restoranus einu ne dažnai, gal net per retai.  Šis restoranas veikia jau, berods, kokius penktus metus, apie jį esu girdėjusi seniai. Įsivaizduokite, kiek užtrunka, kol aš, išgirdusi apie restoraną, iki jo ateinu. Cha, tikrai ilgas kelias. Bet labai džiaugiuosi, kad pagaliau ten atėjau. Restoranas sako, kad pas juos – lietuviška virtuvė kitaip. Nežinau, kaip jums, bet man trūksta lietuviškos virtuvės vietų. Gali ir nebūti kitaip, tegul tik būna lietuviška. Aš kažkaip feisbuke vis pamatau šio restorano post’us, paskutinis buvo apie cepelinus, o viena draugė ten juos valgė su šafrano padažu. Pamaniau, kad kaip tyrinėjime, čia žingsnis gal ir jau kiek per toli…

Pats restoranas yra labai gražioje, man labai pažįstamoje ir studijų metais išvaikščiotoje Mykolo gatvėje, nes visai šalia yra žurfakas – žurnalistikos institutas, kuriame mokiausi.  O vakarienės ir ėjom su geriausiomis draugėmis, kurios irgi iš ten pat.

Kadangi aš mėgstu valgyti, mane labai sudomino specialus, Vilniaus poniškas meniu iš keturių patiekalų, kuriame žirneliai su šonine, rūgštynių sriuba, veršienos kepsnys ir desertui spurga. Kas gali atsilaikyti? Aš tikrai ne, o mano draugės – ne tokios apžoros, tai jos ėmė kas blyną, kas bulvių salotas. Beje, tos bulvių salotos ant lėkštės atrodė įdomiai ir man patiko, kad ten lėkštėje varškės kremo patepta, o ant viršaus bulvių ir salotėlių uždėta. Gražiai atrodė viskas, net paragaut draugės raganos nedavė, nors gal aš ir nepaprašiau, nes buvau įnikusi į savo lėkštę, kurioje buvo graži ir elegantiška žalių žirnelių su traškia šonine porcija.

Maloniai nuteikė. Sriuba buvo rūgšti, kaip ir priklauso rūgštynių sriubai, o joje puikavosi burokėlių sultyse marinuotas kiaušinis – saldus, bet puikiai išlaikantis tradicinės rūgštynių sriubos liniją. Rūgštynės ir kiaušinis – visiems pažįstamas kombo, tik čia kitaip, nes dar ir burokėlis pakviestas.

Visiška žvaigždė buvo veršienos kepsnys – mano draugė,  kuri yra itin kritiška, paprastai valgo mažai ir pati gerai gamina, šį kepsnį pripažino, sako, va, tikrai užsisakyčiau. Kitos draugės pavalgė salotų ir grikinį blyną, aš jį tik iš tolo mačiau, bet mažą gabaliuką paragavau. Smulkiau apibūdinti negaliu, bet ir tas mažas gabalėlis man patiko, manau, kitą kartą užsisakyčiau tą grikinį blyną.

Pats restoranas įrengtas taip jaukiai, kaip patinka vyresnio amžiaus žmonėms – lyg lietuviška, lyg vokiška, nesuprasi. Negalėčiau pasakyti, koks ten stilius. Daug medžio, bet jis tikrai nėra kažkoks neskoningas ar su gilia mintimi. Beje, tuo pat metu buvo dar viena kompanija, kuri kalbėjo vokiškai, tai labai džiugu, kad restoranas traukia turistus.  Ir aš nuo šiol, kai manęs paklaus, kur eiti lietuviškai valgyti, sakysiu, kad reikia užsukti čia. Bendras įspūdis buvo geras, aišku, taip smagu buvo su draugėmis klegėti, bet ir aplinka, ir maistas šalia prisidėjo, o ne atėmė smagumą… O pabaigoje dar tas krupnikas, ir mes, aišku, įsisiūbavę, užsisakėm dar kelis desertus. Man, pagal meniu, desertui priklausė spurga, tai ji buvo gal ne itin įspūdinga – tokia varškinė, minkšta, bet nei traški, nei karšta, nei pasipūtus. Daug neįsijausiu su kritikavimu, bet faktas, kad, kai nėra užsakomi dideli kiekiai spurgų, tai įkaitinti puodą riebalų, kad ją iškeptų, yra vargas ir sunkumas. Aš siūlyčiau geriau kokį varškės suflė desertui vietoj tos spurgos.  Na, bet čia jau ne mano reikalas… Spurga vis tiek labai viliojančiai atrodo meniu.

Tai, kaip dabar manot? Kiek Vilniuje yra restoranų, kurie  savo meniu turi krupniką, spurgą ir rūgštynių sriubą?? Manau, nelabai daug. Todėl pasidžiaukime, kad jaukioje senamiesčio gatvelėje yra šis restoranas, kuris tikrai gražiai pristato lietuvišką virtuvę. Eikite ten į pasimatymą, veskitės ir tėvus, kai jie atvažiuos į Vilnių ir, aišku, eikite su draugėmis, kurios daug juokiasi, daug kalba ir mėgsta fotografuotis su krupniko taurele. Įdomu, ar dabar jau teks man kažkaip pasiaiškinti už tą nuotrauką? Darau  nusikaltimą, ar ne? Palaikome mažus restoranus, kurie stengiasi.

Print Friendly
Komentarai
  1. Daiva parašė:

    Mes vasario 16 šventėm, būtent čia Mykolo 4. Vagėm zrazus. Nuostabus poniškas jautienos suktinukas su putpelės kiašiniu. Padėjo į vietą sovietų sugdintą patiekalą ir jo įvaizdį. Ir kitas maistas lietuviškas kitaip. Burokėlių ledai! Net įnoringi paaugliai gyrė! O lepinomės taurele suktinio su žolelių arbata, nes sušalę įvirtom į restoraną… cha…cha…džiaugiamės lieruviška virtuve.
    O dar vienas lietuviškas – Sweet root. Bet jau šis stipriai kitaip!☺

  2. KlasiškasVyras parašė:

    Tas veršienos kepsnys atrodo tiesiog fantastiškai. Pats esu raudonos mėsos maniakas ir šiandien jau sukapojau nekuklią porciją jautienos guliašo, bet to nuotraukoje matomo kepsnio tikrai neatsisakyčiau 🙂

Palikite komentarą: KlasiškasVyras



Mūsų draugai:
Visos teisės priklauso Beatai Nicholson. | Pagaminta beLEDO.