Lengvumas

Tokia pasavario žurnalo „Beatos virtuvė” numerio pagrindinė tema, ir tikrai turbūt nėra nė vieno skaitytojo, kuris apie ją nebūtų galvojęs. Nes pavasarį tiesiog kitaip pradeda suktis mūsų vidiniai smagračiai, visai kiti dalykai mus kelia į dausas. Ilgai galvojau, ką norėčiau jums pasakyti. Taigi, temą pasufleravo ne kas kitas, o mano vonios svarstyklės. Vieną rytą šitos bičiulės, su kuriomis kartais užsuku pasisveikinti, ėmė ir sugedo: jos nusprendė parodyti net 5 kg mažesnį svorį, nei esu įpratusi matyti.

Su savo kūnu gyvenu jau 36 metus, o visiškai aiškiai jį suvokiu ir priimu jau bent 20 solidžių metų. Todėl tikrai žinau, kad tokių šokiruojančių svyravimų per savaitę, deja, nebūna. Bet žinote ką? Kokia gėda, netobulumas ir tuštybės triumfas – aš išsišiepiau net ir žinodama, kad tai tėra šioks toks elektronikos sutrikimas. Tada pagalvojau, kad labai smagu save truputį apgauti, nors sekundei.

Ir jei dabar išrikiuočiau 30 standartinių moterų ir paklausčiau kaip Dievas: „Ką renkatės – sielos ar kūno lengvumą?“ Ką gi jos pasirinktų? Net pačios liekniausios mano draugės ar kolegės visada nepamiršta pasisakyti: „oi, čia pilvas, o čia nežiūrėk“, „ak, to atsisakysiu“ ir t. t. Net tos, kurių kūnai tobuli, vis tiek turi, ką jiems prikišti.

O naujausias juokas yra susijęs su mano nuostabia drauge, modelio kūno savininke. Kartą ji, puošdamasi išskirtinio grožio suknele, pasigedo savo spanx (tai yra bendrinis žodis, apibūdinantis viską sutraukiantį ir išlyginantį apatinį trikotažą). „Kam tau jo reikia? Kaulus spausi?“ – nemandagiai kvatojau. Jeigu jai reikia liekninamųjų apatinių, tai aš turėčiau nuolat dėvėti naro kostiumą.

Vis dėlto atsakydama į tą Dievo klausimą – kūnas ar siela, – rinkčiausi tai, ką turiu: sielos lengvumą. Be abejonės, svarbiausias mano charakterio bruožas ir mano sėkmės paslaptis yra vidinis lengvumas, ir visai nesvarbu, kad kažkam atrodau sunki kaip meška, ir niekas manęs nenorėtų kilnoti šokių projekte. Vis tiek visada pasilikčiau tai, ką gavau: sunkesnį kūną, bet lengvai besisukančius vidinius smagračius.

Pasitaiko ir man dienų, kai negaliu susivaldyti ir išleidžiu savo vidinį demoną, šaukiu ir piktinuosi. Būna, kai liūdnai žiūriu į save veidrodyje ir nieko nenoriu, užduodu sau liūdnus klausimus, bet tokios akimirkos ilgai neužsilaiko. Kažkaip tuos debesis pavyksta nupūsti šalin ar jie patys išsisklaido. Aš nuolat primenu sau, kuo turiu džiaugtis ir už ką dėkoti Dievui. Aplinkoje primygtinai ieškau gėrio ir grožio.

Būti emociniame dugne yra daug blogiau, nei apsunkinti savo svarstykles. Bet kūnas negali atsiskirti nuo sielos – jie turi gyventi taikiai. O kad vieno pavidalas turi įtakos kito būklei, nepaneigiamas faktas, todėl rūpintis vienodai reikia ir kūnu, ir siela.  O svarbiausia šio pavasario pamoka sau – mylėti savo netobulumą. Nes būtent jis kartais gali būti didžiausias privalumas. Niekada nebūčiau ten, kur esu dabar, jei ne tas mano apvalumas.

Baigdama noriu rekomenduoti knygą visiems, kurie, kaip kiekvieną pavasarį, jau ruošia savęs „dresavimo“ programą. Prieš ją įgyvendindami būtinai perskaitykite Brene Brown „Netobulumo dovanos“.

Šiame žurnalo numeryje rasite visko – įkvėpimo ir peno sielai, poilsio galvai, pramogų šeimai, gero maisto pavasariui, kasdienai ir, žinoma, šventėms. Tegyvuoja lengvas pavasaris.