Lauro lapų paunksmėje

Visada, jei sugenda kas nors, tai būtinai savaitgalį arba penktadienį, taip ir man atsitiko, net nuobodu apie tai kalbėti. Pasidavė kompiuteris. Kažkaip iki šiol tie kompiuteriai mano šiaip pagyvendavo ir būdavo pakeičiami, o dabar šitas pasitaikė kaprizingas ir vieną rytą tiesiog pasakė: „Aš iš lovos nesikelsiu ir jokių jums langų neatidarinėsiu, atsibodot, viskas man krizė ir streikas…”Tai dabar man su tais kaprizais reikia visaip tvarkytis, kompas buvo išvežtas skubos tvarka į sanatoriją, kur jį mėgins visokiais masažais, terapijomis ir šiaip paprastais pakrapštymais atgaivinti, su didele viltimi, kad jam neatsitiko muiluotiems serialams būdingas atminties praradimas arba amnezija…

Kol kas naudojuosi laisvu namų kompiuteriu, kuris iš tiesų yra laisvas Tomo kompiuteris, bet tai koks skirtumas. Ir tai, kad mano kompiuteriui atsitiko toks nelabas dalykas, pagalvojau, kad man būtinai reikia neleisti niekur eiti ir būtinai pabaigti pradėtą reportažą iš karščiausio restorano Vilniuje, nes tuoj bus dvi savaitės kaip ten lankiausi ir iš tiesų, tai tuoj tuoj bus pasenusios naujienos…  Bent jau FB sraute šią savaitę dar nemačiau viešo pasigyrimo apie apsilankymą „Lauro lape”, nes atrodo, kad visi jau ten buvo ir visi valgė, ir nesustodami ploja jau pūslėtais delnais, taip jiems ten patinka…

Aš į Lauro lapą nuėjau, kaip ir sakiau, prieš beveik dvi savaites, nes mano draugės viską žino ir viską mato, ir kai aš esu Vilniuje, iš karto gaunu rekomendacijų ir nurodymų, kur eiti ir ką pamatyti.

„Lauro lapas” – pavadinimas iš naujų pavadinimų eros. Pavyzdžiui, aš einu į grožio saloną „Gelara”. Paklausiau kosmetologės Larisos, iš kur pavadinimas. Taigi, pavadinimas yra sudėliotas nuo Genadijus ir Larisa. Paprasta ir aišku. Čia taip pat, kaip dar neseniai akis užkliuvo už UAB „Vytautas ir Kęstutis”, arba prieš dešimtmetį šalia žurfako (žurnalistikos instituto)  buvo toks perlas – kavinė „Kestleta”, nes Kęstutis ir Violeta. Na, „Lauro lapo” įkūrėjas Deivydas Praspaliauskas restorano nevadino DeiPa, o „Lauro lapu”, nes tai vis tik labai rimtas prieskonis, kuris ne tik prieskonis, bet ir šlovė. Bet lygiai taip pat jis visai nebijo kaimietiškų aliuzijų – „oi, tas tai jau lapas”, ir akivaizdu, kad turi viziją ir tiksliai žino, ko nori.

Nes jei nežinai ko nori, tai nieko niekada negausi. Tad tiek apie tuos lapus. Lauralapių medeliai prie restorano stiklinių sienų ir viduje jų yra, bet man labiausiai patinka ant palangių žaliuojantys pomidorai vazonuose. Taip pat ant sienų auginami vazonėliai su žalumynais ir prie pat įėjimo mikro žolelės.

Dauguma stalų,  kai mes ateiname,  jau turi „Rezervuota” ženkliukus. O vėliau visi visi stalai yra užimti bei restoranas pilnu tempu dūzgia… Mes gauname staliuką salės gale, nes rezervacija didžiulė – aštuoniems. Todėl, jau kai stalas buvo užsakytas, buvome įspėti, kad turėsim valgyti tą patį. Nes kitaip bus sunku… Pomidorai ant palangės ir viskas gražu, ant sienų nuotraukos, kur Deivydas gamina, ir jo maistas. Virtuvė pusiau atvira, galima matyti, kas vyksta ir kur. Meniu labai lakoniškas. Iš tiesų net nėra suskirstymo – užkandžiai ir pagrindiniai. Renkiesi arba degustacinį (apie šimtą), arba mažą meniu (perpus pigesnį).

Mūsų laiku ateina pusė, kita pusė renkasi maždaug kas pusvalandį (nemandagu, bet kai kita pusė yra mamos su mažais vaikais, tai viskas atleidžiama). Taigi, pradžia ir nusiteikimas mūsų yra nuostabiai malonus ir staiga, tram pam pam – siurprizas! Nėra vyno????????????????? Lapė net perbąla… Gerai, kad sėdi, nes būtų tikrai treptelėjus aukštakulniu į grindis.  Restoranas vis dar laukia leidimo prekiauti alkoholiu, matyt, kaimynai nesukalbami, o gal popierius ne tada, kada reikėjo, pradėjo tvarkyt. Bet spėju, kad nėra taip paprasta tą licenciją alkoholiui išsirūpinti.  Kita draugė su aukštakulniais įsiaudrina, kad tie, kurie gyvena centre ir yra nepatenkinti restoranų, barų keliamu triukšmu turėtų kraustytis į kaimą ir užsičiaupti (čia jei netyčia dėl kaimynų kaltės tos licencijos nėra). Na ką, ir nieko, net ir be vyno mums labai linksma. Aš užsisakau nealkoholinio alaus (keturi lt), kiti – sidro bealkoholinio, bet už proseco kainą (keturiasdešimt penki litai). Taip buvo tada, vyno ir dabar dar nėra restorane, bet tikrai kada nors bus, o dabar „Lauro lapas” sėkmingai veikia ir be vyno, todėl, kad čia magnetas yra maistas. Ir net ta draugė, kuri nori iškraustyti visus, kurie prieš barus ir triukšmingą gyvenimą mieste, yra oficialiai apsiskelbusi kaip „Lauro lapo” fanė numeris vienas, jau ten yra buvusi ne vieną kartą.

Viskas puiku ir vyno nebuvimas visai netrukdo, vandenį pilsto iš grafinų sau maloniai, tik va, kadangi aš esu labai jau apsėsta linų ir audinių, tai iš karto man užkliūva servetėlės, kurios, nors ir malonios žalios spalvos, bet sintetinės. Daug labiau prie viso stiliaus tiktų natūralaus pluošto… Na bet čia, matyt, ateityje. Nors kita draugė giria sintetines servetėlės – geriau plaunasi, geriau dėvisi ir t. t.,  bet vis tik atleiskite, nepykite, bet restorane, kur ant palangės auga pomidorai, o maistas yra jaudinantis, šviežias, jausmingas ir ypatingas, kur padažą įpila pats šefas, prieš tai paaiškinęs, kas, kur ir kaip, servetėlės negali būti sintetinės. Bet tai šitoj vietoj ir baigsim priekaištauti. Nes toliau galima būtų tik poetiškai apdainuoti ir detaliai aprašyti, koks iš tiesų ypatingas yra šio restorano maistas.

Nežinau, ar Deivydas turėjo kokią nors savo restorano rinkodaros strategiją, bet manau, kad greičiausiai ne, todėl kad jis, nors aš asmeniškai jo nepažįstu, atrodo labai nuoširdus. Jis delfi.lt sociumo skyriuje parašė apie tai, kodėl verta atidaryti restoraną Lietuvoje, ir kodėl jis čia tęsia savo karjerą, o ne užsieniuose. Be to straipsniuose apie savo ketinimus jis nesigyrė ir per daug nežadėjo, kad „oi oi oi, čia bus visai naujas lygis, tai, ko dar nebuvo, ir čia bus ne tik jūsų skonio receptoriai pamaloninti, bet ir fantazija bei kitos juslės įaudrintos”. Jis netgi sakė, kad restorane bus vietos ir vaikams, nes anksčiau tose patalpose buvo restoranas „Nykštukas”. Ketinimai gražūs, bet nemanau, kad tame restorane būtinai reikėtų maitinti ir vaikus, tegul jie užauga. Manau, vaikai labiau įvertins močiutės kotletukus su bulvių koše nei mėlynąsias bulves ir karamelizuotų svogūnų piurė ar saldžiarūgščius tapiokos perlus, bet, manau, ledai „Lauro lapo” jiems patiktų. Ir ledai, ir duona yra gaminami pačiame restorane. Tai yra gero restorano standartas visame pasaulyje, pačių kepta duona ir visi kiti priedai, nors Lietuvoje tai visai  nepraktikuojamas dalykas, nes paprastai ir duona, ir ledai yra iš gretimos vietinės parduotuvės. Bet dabar atėjo kita era ir bus proga visiems kitiems kaimynams pasitempti, juolab, kad duoną iškepti ir ledus padaryti, nors nėra taip paprasta, kaip kiaušinienė, bet tikrai įmanoma ir ne kvantinė fizika. Juolab, kad iš karto vietoje pagamintas produktas turi visai kitokį svorį, nes yra kuo didžiuotis. Aš visada labai didžiuojuosi savo kepta duona ir manau, ta duona junta mano pasididžiavimą ja ir yra tikrai šimtą kartų skanesnė. „Lauro lapo” duona yra ne tik labai skani, kokybiška ir šviežia, bet ir tokių priedų bei skonių nei parduotuvėje, nei kepykloje nerasi.  Su morkom ir pankoliais, pvz., kartu su aromatingu sviestu. Beje, šefas ne tik prieina ir papasakoja apie viską tiek, kiek nori žinoti, bet yra dosnus ir vaišingas. Todėl, kad mūsų draugę, kuri ateina paskutinė, kai mes jau valgom desertą, ir nusprendžia maisto nebeužsisakinėti, vis tiek pavaišina minėta duona ir sviestu.

Tai yra tikrai suaugusių restoranas ir nereikia čia bandyti prisivilioti vaikų. Čia restoranas tiems, kurie vertina kokybę ir kuriems svarbu ne prisivalgyti, o pasimėgauti. Ir nors kai kas gali paskui pasiskųsti, kad porcijos mažos – o jos tikrai yra nedidelės, bet jos ir negali būti didelės – užmanymas, mano galva, čia yra visai kitoks – ne primaitinti, kad negalėtum pasikelti, o jaudinti ir stebinti.

O šiaip galėčiau pasakyti taip: „Lauro lapas” visus, manau, privers pasitempti… Todėl, kad jei visi tikėjosi, kad jis kaip mokyklos ilgosios pertraukos metu tiesiog ateis ir kartu su kitais gražiai pašokinės ant asfalto, nusipiešęs klases, o gal net ir su kitais pašokinės gumą, ar tiesiog šiaip varnas pagaudys, tai vietoj to jis atsitempė didelį gražų batutą ir – oho – iššoko daug aukščiau, nei visi tikėjosi, be didelių anonsų ir savireklamos…
Kaip sakant, čia prekė pati kalba už save, o prekė yra meilė savo darbui, nepaskutinėje vietoje ir faktas, kad Deivydas savo amato išmoko Danijoje, kuri yra taip madingos ir pirmaujančios Skandinaviškos virtuvės lopšys. Man ta skandinaviška įtaka yra akivaizdi ir nenuginčijama meniu santūrumu, lėkštės siurprizais. Maisto taip ir neaprašiau detaliai –  nueisite patys, pamatysite. Ir tikiuosi, kad dabar ir Vilniuje bus restoranas, kur reikės užsirezervuoti staliuką. Jei ne prieš du-tris mėnesius, kaip įprasta lyderiaujančiuose Londono restoranuose, tai bent jau prieš keletą dienų…