8241
Beatos virtuvė

Lapės patarėjos išeiginiai indai

(48)

Draugė Lapė patarėja pasisakė lėkščių ir staltiesių, o iš tiesų, tai gyvenimo džiaugsmo klausimu. Smagaus skaitymo! Beata

Tarp šio blogo gerbėjų aš atstovauju tiems, kurie mieliau valgo, nei gamina, o mano gaminamus patiekalus vienija formulė: paprasta pagaminti/lengva improvizuoti/beveik neįmanoma sugadinti. Todėl aš legendą apie save kaip neprastą šeimininkę kuriu pasitelkdama stalo aksesuarus (šias eilutes skaitantys artimieji, prašom nesijuokti, aš tikrai tarp draugų visai neprastai užsirekomendavusi). Aišku, norint aksesuarais kurti legendas, reikia turėti neprastą jų arsenalą. Beata apie maniškį neleis sumeluoti, kitaip nebūtų kartą prašiusi knygos fotografavimui paskolinti indų. Čia, kaip ir už nuostabias apyrankes, karolius, fantastiškus vakarinius rankinukus, dėl kurių seiles varvina „Žmonių“ puslapių tuštutės, aš turiu būti dėkinga savo mamai, kuri per keliasdešimt metų sugebėjo prikaupti tokių stalo grožybių, kad prieš pirkdama parduotuvėje naują, vis turiu pagalvoti, ar nerasiu pas mamą gražesnio.

Pas mano močiutę buvo bent keli prašmatnūs blizgūs servizai made in GDR, bet jie saugiai stovėjo už stiklo lentynoje, o didžiausia ir gražiausia lėkštė viduryje stovėdavo atremta stačiai. Juos kažkodėl vadindavo „Madonos servizu“ – gal todėl, kad su išpieštom pusnuogėm tetom Renesanso stiliuje, o gal aš kažko nežinau apie servizus? Ir nė karto neatsimenu, kad iš tų servizų būtų valgyta. Močiutės jau daug metų nebėra, o servizai lygiai taip pat už stiklo dulka pas tetą. Aš šitos taupymo programos nesuprantu ir todėl laikausi nuomonės, kad jei nusipirkai gražų puodelį, gerk iš jo kasdien, o ne laikyk „ant švenčių“. Tokiu būdu pas mane į apyvartą eina mamai vestuvių proga dovanotas pietų servizas, puikiausias auksais apkraštuotas kavos porcelianas, sidabrinė cukrinė ir kitokios grožybės. Atsimenu Beatos žvilgsnį, kai jos tėvų namuose ištraukiau iš sekcijos krištolines vazas kalakuto padažui… Bet ką tu, iš karto padažas Michelino žvaigždute pakvipo. Tiesa, ne visada taip buvo, studijų laikais buvau susirgusi proletariškom nuotaikom ir labiausiai džiaugiausi minėtą servizą pakeitusi spalvotom molinėm lėkštėm, kurias vėliau su džiaugsmu palikau išsikraustydama.

Pagalvojau, kad „stalo aksesuarai“ skamba kaip už milijoną, bet iš tiesų tai – įprasti daiktai, išsiskiriantys tik tuo, kad… yra gražūs. Pavyzdžiui, klestinčios tekstilės šalyse visada perku staltieses: matytumėt, kokias nukirtau Indijoj! Užtiesei stalą staltiese – ir jau pusė šventės. Mano tėvai ir čia kažkodėl sugalvojo, kad reikia taupyti: atvažiavę vis bando nuimti staltiesę – kad nesuteptų. Sakau, tai tam ir staltiesė, kad susiteptų, taigi išskalbsiu. Aišku, ne tiek skalbimas, kiek lyginimas po to užkala, bet vis tiek labai malonu atsidarius stalčių galvoti – chm, kurią gi šįkart užtiesus. Man rodos, staltiesės klausimas ypač aktualus, jei jūsų namuose virtuvė sujungta su gyvenamąja zona – nuskambės pretenzingai, bet gera staltiesė labai puošia interjerą. Plastikiniai padėklai, žinoma, nepalyginamai praktiškiau, bet negaliu jų pakęsti būtent todėl, kad, kokie gražūs bebūtų, vis tiek labiau praktiški nei gražūs, jei suprantate, ką norėjau pasakyti.

Ant staltiesės, žinoma, visada labai tinka žvakės. Mano senbernis jau įprato, bet anksčiau,  kai vakarieniaujant uždegdavau, žiūrėdavo į mane tokiu užjaučiančiu žvilgsniu, kaip į ligonę…

Aišku, visa šita muzika brangiai kainuoja, tai pradžioj geriau investuoti į daiktus, galinčius tapti akcentais, tarkim, ne įrankius, o masyvius salotų šaukštus ir dubenius. Todėl buvo kilusi mintis šiame įraše sudaryti kokį nors būtiniausių grožybių sąrašą, bet pagalvojau, kad šiame prekių gausos amžiuje tai beviltiškas darbas. Tačiau vienu patarimu pasidalinsiu – nebijote naudoti keisčiausių tarų ar neįprasčiausių formų, naudokite daiktus nebūtinai pagal paskirtį. Kas sakė, kad sriubinė lėkštė – tik sriubai, krištolinė vaza – tik vaisiams, o perpjauto greipfruto formos taurė – tik desertiniam šampanui? Aš ją sėkmingai naudojau kažkokiam padažui, kitą kart – ikrams.

Ir pabaigai – beveik anekdotas iš gyvenimo. Turiu aš tokias pincikliūškas, kurias užkabini ant taurės kojelės, kad kiekvienas atskirtų, kur jo taurė. Ir aiškinu mamai, matai, mamyte, va čia pilkas, tai žinau, kad čia mano taurė, o va čia – raudonas, tai tu žinai, kad čia tavo. Mama: „Ne, nu svieto pabaiga… Tai kiek čia prisigerti reikia, kad jau nebežinot, kur kieno taurė?“

Print Friendly, PDF & Email
Dalinkis:
Komentarai (48)
Komentarai
  1. karina parašė:

    labai jau graziai aprasyta ,su malonumu perskaiciau ,…sutinku simta procentu ,indus reik naudot ,o ne kolekcionuot….o lapes mamos komentas pabaigoj superinis…:)))))

  2. Ruta parašė:

    Nu nereali ta Lape 🙂 Kaip ir Beata. Ir kas sake, kad viska zino tik senos patyrusios mociutes ar tetos, kurios yra paruosiusios stalus n+k vestuvems? As irgi uz tai, kad daiktas turi dziugint jo savininka, o ne jo/jos anukus…

  3. apie indus parašė:

    labai smagus straipsnis! Ypač „senbernio“ reakcija į žvakes….

  4. Silvija A. parašė:

    ir as turiu tokias fincikliuskas ir man patinka, nes kai stovi 10 tauriu tikrai zinau, kad gersiu is savo taures sultis, o ne „pagerinta“ sulciu kokteili 🙂 dar vaikas traukdavau „Madonos“ servizą ir vis galvodavau kodėl čia jis madonos? 🙂 o dabar kai gyvenu atskirai i rmano virtuvė sujungta su dideliu kambariu, man patinka pakloti staltiesę, namie iš kart jaukiau, pasiėmiau pas mamą kalną ne kinietiškų, o lininių staltiesių ir kaifuoju namie valgydama su saviškiu prie gražiai padengto stalo, su keliom tulpytėm ar kokiom pamerktom šakelėm vazoje. reikia mėgautis šia diena, nes ji gali būti paskutinė ir naudoti sau patinkančius indus, o ne laukti geresnio gyvenimo, svarbesnių svečių ar ypatinogs progos, kasdien yra ypatinga proga, nes mes esam gyviir sveiki, o šalia mylimi žmonės 🙂

  5. dalia parašė:

    laba geras straipsnis, gerai parasytas,kaip visad 😉
    ir stinku su nuomone,kad nereikia nieko cedinti,
    juk daiktai tam ir yra,kad tarnautu mums, o ne mes jiems.

  6. super parašė:

    Super surašyta, o jau mamos komentaras tai nėr lygių 😀

  7. Nevala parašė:

    Aš tai jaučiu, kad čia nepopuliari būsiu, bet man tai žvakių vieta yra prie karsto, nors tu ką 😀 Prie to paties atsiminiau, kaip kažkada teko ilgėliau pas skandinavus svečiuotis – tie vos praplėšę akį ant pusryčių stalo tas žvakes degioja. Tai aš irgi turbūt kaip tas „senbernis“ į juos kaip į ligonius pažiūrėjau 😀

    • Lape patarėja parašė:

      Tarp kitko, taip, sutinku, gali kartais ir taip atrodyti. Turiu tokias dvi labai gražias žvakides ant aukštos kojelės, jau tokios jos man gražios, tokios elegantiškos, tokios lakoniškos dailios formos, ale vis tiek kažkaip ant stalo pastatytos kaip pagrabinės atrodo… Pastatau ir tikiuosi, kad kitiems taip neatrodo…:)

  8. Emili parašė:

    Labai smagiai paskaičiau. Labai teisingas ir nuotaikingas straipsnis. ….ir mamos veido išraišką, net išsivaizduoju…, tikrai linksma….
    Turiu pritarti, kad žmonės labai atkreipia dėmesį ir įvertina stalo padengimą, indus, staltieses. Ir negalvokite , kad tik kokie „žinovai“ ar pvz. moterys. Mano uošvis (labai garbaus amžiaus) ko ne pirmasis visada tuo klausimu išsako komplimentus ir staltiesę pagiria, jei ši labai patinka. O kiti pabuvę, pastebiu, ir patys susimąsto, kad smagu valgyti iš gražių indų ir t.t. , ir patys pasikeičia .

  9. Lina parašė:

    Oi patiko straipsnis 🙂 Aš pastoviai savo taurę su gėrimu pametu, tam nebūtina prisigerti, tereikia būti labiau išsiblaškiusiai nei statistinis lietuvis 😀
    Žvakes mėgstu be proto, kas vakarą stengiuosi nors porą užsidegti, šiuo metu „veža“ tokios storos raudonos… O šventėms žvakėmis visus namus nustatau, tada jauku ir gera… Su staltiesėm bėda, turiu krūvą, labai gražių, bet kai tik užtiesiu, taip kuris nors katinas ir ateina pasivartaliot. Šiaip ant stalo nelipa, o vat staltiesės traukia.

  10. Renata parašė:

    Turiu ir as, sakysit,jau sita ponia tai giriasi:) bet labai grazu ,ranku darbo,italiska pietu serviza,ne is mociutes skrynios, pati pasidovanojau, bet kasdienai,dievazi gaila ,nes kaip tada sventes svesti,nebeliks to ispudzio, stalo puosnumo,o kasdienybei pamaloninti ir stalui papuosti renkuosi,kad ir geliu puokste,puikus aksesuaras:)

  11. Kristina parašė:

    Pas mano mociute ir dabar taip tebestovi graziausi indai sekcijoj uz stiklo 🙂 Bet jau po truputi pradeda naudoti, ziuriu, kai griztu namo ir uzbegu i svecius, jau traukia geresni kavos puodeli ar ten kokia grazesne vazele saldainiams ir sausainiam sudeti 🙂 Ir as tos nuomones, kad jei turi, tai reikia ir naudoti 🙂

  12. Ieva parašė:

    Super straipsnis ir mamos komentaras gale labai pakėlėl nuotaiką 🙂 Iš visos širdies ir plaučių pritariu lapei, kad indai skirti naudojimui, o ne sekcijai užpildyti.Nors neturiu sekcijos su stiklu (ačiū buto šeimininkams už stiliaus pojutį), bet buvau sumąsčiusi „pataupyti“ rankų darbo taures ypatingai progai, bet paskui supratau, kad kiekviena proga kai susirenka draugai ir yra ypatinga 🙂 Visada prisiminkite, kad „mūsų dienos kaip šventė, kad žydėjimas vyšnios, tad skubėkim gyventi, nes prabėgs, nebegrįš jos “ 🙂

  13. Egle parašė:

    Neįtikėtinai smagus ir išskirtinai GERAI suregztas straipsniukas. Matosi, kad Lapė klausimą išmano ir žodžiai liejasi iš širdies 🙂

  14. Lape patarėja parašė:

    visiems ačiū, kas giriat. O mano mama ir dabar paskaičiusi sako: „čia neturėjimas kas veikt aš tau pasakysiu, šitie rašinėjimai…“, ha ha ha

  15. NiSa parašė:

    Labai mielas tekstukas. Sutinku 100%. Tik labai norejosi nuotrauku… 🙂

    • Lape patarėja parašė:

      Tuoj nagus nusigraušiu, kad nenufotografavau Velykų stalo. Nepatingėjau iš vakaro iškraustyti giliausius spintelių kampus ir ištraukti ypač retai naudojamas (nes daugiau gražios nei funkcionalios) grožybes. Ale ir privargom su sese — užtiesiau tokią pasakiško grožio šilkinę staltiesę su stebuklų raštais, tai kol priderinom viską: dedi vienas žvakides, taurės netinka, dedi kitas — taurės tinka, bet servetėlės ne, jei tinka taurės ir žvakidės — kaip tyčia taurės išdaužytos ir neužtenka vienodų… Gerai, kad senbernio nebuvo…

  16. JJurgita parašė:

    Vaje, čia mano aistra toks stalo aksesuarų kaupimas…Turiu gal kokius 5 kavos/arbatos servizus, lėkščių ir kvadratinių, ir apvalių, ir margų, ir baltų..Mėgstu juos derint pagal progą, taikyt prie staltiesės, prie nuotaikos…Nepraeinu ramiai pro indų parduotuves, žvalgau po stalo įrankius, svaigstu nuo staltiesių audinių, o kartais ir perku man patikusius audinius ir nešu siuvėjai, kad pasiūtų reikiamos formos staltiesę bei servetėles medžiagines…Man baisiai patinka serviruot stalą ir jį visaip puošt – net gera nuo minties būna, kai galvoju, va bus šventės, taip ir taip bus padengta…ir galiu pasakyt, kad geras serviravimas paslepia ne tokius tobulus valgius..Ale ir tada valgiai kažkaip pavyksta puikiai…Tėvų namuose net pasidalijimas darbų būna – aš dengiu stalą, sesuo su mama maistu rūpinasi…Vienžo, čia viena iš mano aistrų aistrelių stalo dengimas.
    Beje, ir sendaikčių krautuvėlių neaplenkiu, kokių tik ten grožybių nebūna, senoviško porceliano, visokių kaltinių sidabrinių vazelių ir pan…Ir tarybinis palikimas savaip žavus, ypač gražūs tie deficitiniai tarybiniai brangūs visokie perlamutriniai pietų servizai arba moliniai glazūruoti gėlėm visokiausiom…Dievuliau, kaip gražu man…Žodžiu…ligonė..:)

    • Lape patarėja parašė:

      oj, žinokit, aš irgi pas tėvus vasarnamy randu tokių a la baisių senobinių tarybinių puodelių, lėkštelių, bet man jos visai žavios ir vienintelė priežastis, kodėl jų nenusavinu — kad jau ir taip namie netelpa.

  17. Anonimine parašė:

    SUPER SUPER SUPER!!! Ir DAR DAR DAR!!! Super straipsnis!

  18. Marija parašė:

    Labai fainas straipsniukas, pritariu visoms, mamos komentarą net vyrui perskaičiau, nes neperseniausiai tokius „pričendalus“ ant taurių svečiuose užmatėm ir nusprendėm, kad ir mums reikia, tik dar LT neužtikau. Ir servizą „Madonos“ ir močiutė ir mama turi, ir tetos. Čia jau net baisios kovos dėl jo palikimo vyko, bet vat kodėl jis Madonos po šiai dienai irgi nežinau. Ir staltieses gražias mėgstu, ir indus gražius, išsitraukiau iš mamos „kaupyklos“ Jesios porceliano kavos servizą naują, dar dėžėj, nežinai kokio senumo – ale ir puodukai ir lėkštutės, ir desertinės, ir cukrinė, ir vazelė su švelniom rožytėm, auksiukais – nu ir visai smagus 🙂 Va kiek prisiminimų Lapė sužadinos 🙂

  19. Asta parašė:

    Visada sakiau ir sakysiu, kad valgyti reikia is „skaniu“ indu- dabartines lekstes nera tokios skanios kaip buvusios, bet juk reikejo kazka pirkti, nes kazkaip visos vienu metu suduzo. Kiekviena karta eidama pro indu skyriu pasiziuriu ar nerasiu vel „skaniu“ indu ir deja, bet dar matyt nepagamino 🙂 Arba tapau labai isrankaus skonio… Lapes mamos komentaras tai galutinai nuzude, iki asaru privede 😀

  20. kodel gi ne parašė:

    o kas yra tustutes?

  21. kodel gi ne parašė:

    Straipsnis man labai patiko, net pasipjausciau surio, isiberiau alyvuogiu ir su pasimegavimu letai skaiciau (vyno negaliu, nes maitinu vaika 🙂 Zinot, man gyvenime teko isvaziuoti i kita sali gyventi (toli, kur savo daiktu daug nenusivesi…), tad visa savo uzgyventa turta (nors brangiu servizu ir neturejau, bet geru dalykeliu daug buvo…) turejau isdalinti sesems arba tiesiog ismesti…Buvo ziauriai gaila. O atvykus i naujus namus radau pora servizu, kurie man baisiai nepatinka, bet nauju pirkt nesiryztu, nes kas zino, gal po keliu metu vel teks keliauti kitur… Gaila aisku, bet daiktai yra tik daiktai… O, beje, Beatos knyga pasiemiau su savim, o Oliverio atidaviau. VAT.

  22. Vita parašė:

    Visiskai sutinku su Lape patareja, dabar galvoju, kur mano mamukas madonas nukiso, dabar visai deretu prie mano interjero:))

  23. Eglute parašė:

    patinka patyrusių šeimininkių straipsniai 😀 renkuos idėjas savo būsimiems namams ir jau vaikštau aplink indų parduotuves, kaip katinas apie žuvį ir skaičiuoju, kiek ir ko pas mane bus 😀 gaila, kad negaliu bendrabutin visko temptis, bet mama apdžiuginu pirkiniais. Skanu valgyt iš gražių lėkščių, bet jau tada ir valgyt nebereikia, tik žiūrėt, žiūrėt, žiūrėt…

    Ačiū Lape!

  24. Lina parašė:

    Lape patareja, kada gi tu „sukurpsi“ koki nors ten restoranu dsimtuka ar koki penkiasdesimtuka pvz. „Vilniuje reikia aplankyti ta ir ta valgymo istaiga“. As kaip tik atskrendu i Vilniu kita menesio, tai oi kaip noreciau as toki maisto istaigu gida tureti!!! Vilniuje taip greitrai viskas keiciasi,kad po ilgesnes pertraukos atskridus nebezinai,kur cia dar geras maistas,kur gera nauja vieta, o kurs senos jau nebera. O dar viena ideja sarasiukui „Kainos ir kokybes santykis“:-)) Ir dar ir dar. Gal pasisakytumei apie japoniska virtuve Vilniuje? Kadaise as teikiau pirmenybe japonu restoranui esanciam,kur seniau restoranas Dainava buvo. Bet tada jis tik atsidare,gal uztat buvo labai skanu. Dabar jau kokie geri7-8 metai nuo to laiko praejo.

  25. Jūratė parašė:

    Labai skaniai perskaičiau. O mama gerulė, iki ašarų prajuokino tiek straipsnio pabaigoje, tiek komentare. 😀

  26. Ieva parašė:

    Aciu uz nuostabu straipsni! As, kaip ir dauguma, perskaiciau su didziausiu malonumu. Tikrai nuotaikingai ir teisingai parasyta. Bet man iskart kilo toks klausimas: ar apsirupinimas gausybe stalo aksesuaru is tiesu nera kiek bereikalingas daiktu kaupimas? Man rodos, kartais pasiduodam vartotojiskam potraukiui pirkti ir kaupti, o gal galima butu kurybiskai issisukti su maziau servizu ir visokiu rakandu?

    • Lape patarėja parašė:

      Irgi teisybė. Aš tą daiktų kaupimo teoriją taikau labai lanksčiai: pvz., jei turiu kokią seniai pirktą, bet nenešiotą šmutkę, arba padovanotą nepatinkančią dovaną, metu lauk, nes jau bus bereikalingas daiktų kaupimas, perteklinis vartojimas ir pan., o va kai perku dar vieną staltiesę arba šiaip kokį ne pirmo būtinumo, bet labai patinkantį daiktą, tai sakau sau, jog gražūs daiktai džiugina kasdienybę, la la la ir pan. :)))

    • Beata Nicholson parašė:

      teisingai, yra labai sudėtinga sukaupti visus patinkančius dalykus, nes labai riboja vietos stoka…nes taip gali vietos ir žmonėm nelikti.. štai kur didysis klausimas:)) bet Lapė tikrai nepakartojamai jautrią ir aktualią temą palietė

  27. Blueberry parašė:

    o kur galima pirkti tu zymekliu taurems? 🙂 labai gera ideju vaiku gimtadieniams, kad gertu is savu stikliniu 🙂

    • Lape patarėja parašė:

      Aš prieš keletą metų pirkau, berods, Im Deco, bet ten tokie nevaikiški visai.

    • mama parašė:

      tai vaikai turbut is tauriu negeria, o siaip jeigu is kokiu vienkartiniu puodeliu ar tiesiai is buteliuku, tai galima paparasciausiai su kokiais flomasteriais pazymeti raide, ar visa varda parasyti…

  28. astu parašė:

    Prieš kelis mėnesius tokius taurių žymeklius pirkome Maximoje. Bet aš niekaip neprisimenu kokią spalvą užsidedu 😀 Pasakojo vienas pažįstamas, kad kartais daro tokius tiesiog apskritimus iš kartono ar pan. ant taurių ir užrašo tavo vardą, kad jau tikrai žinotum, kieno taurė.

    O aš pagalvojau apie stalo puošybą kokiomis nors paprastesnėmis priemonėmis, nei turėti gausybę indų, nes nesu mėgėja turėti armijos indų. Ir pagalvojau, kad visai būtų nebloga išeitis, turėti baltą servizą. Ir tada jau gali puošti stalą vieną kartą raudona staltiese, kitą kartą žaliomis servetėlėmis. Marga gėlių puokšte ar kokiais nors papuošimais ant taurių.

  29. JJurgita parašė:

    Vakar akropoliuose buvom jamam…siaubas, kas dėjos indų skyriuose…Norėjau ir aš pasipildyt atsargas tam tikrom sriubos lėkštėm – kur tau…radau tik 4 likusias. Balti indai, galima sakyt, išluoti buvo..

  30. Ziu parašė:

    Tuos pakabučius taurėm gamina Stiklo Karolių Dirbtuvėlė. Įmeskit pavadinimą į paiešką, rasit dar ne tokių grožybių.

  31. OK parašė:

    O mano „senbernis“, kai uzdegu zvake per vakariene, sako, ar kas numire? 🙂

Palikite komentarą

Taip pat skaitykite:


Mūsų draugai:
Visos teisės priklauso Beatai Nicholson. | Pagaminta beLEDO.