Kad nereikėtų sakyti, kad oi, kiek daug man laiko užima rašyti blogą, ir kad įspūdžiai ir mintys nepabėgtų, o tapų „kūnu“ man ir kitiems, mečiau sau iššūkį. Vadinasi jis – 7 plius 7 minutės. Nežinau, kodėl pasirinkau septynias, bet ką, visai gerai. Labai nedaug ir geras skaičius – septyni. Taisyklės tokios: rašyti tą pačią dieną ir skirti septynias plius septynias minutes rašymui. Iš viso 14. Taimeris jau paleistas, pilu.

Šiandien man buvo susitikimų diena, nors studija ir erdvi, bet vis tiek. Kažkaip gera kartais išeiti už jos sienų.

Susitikimas su Anna (redaktorė, žurnalistė mūsų ir šiaip, puiki moteris), sakau, einam į „Town“ kavutės. „Town“ šalia, bet dirba jie apgalvotai, vakarietiškos apraiškos restoranas. Mes jau buvom pradėjusios svajoti apie jų blynus ir še tau, boba, devintinės – valandos pertrauka tarp pusryčių ir pietų. Tai ir gerai. Tegul pietauja, bėgam per gatvę į „Neringą“.

„Neringa“, aišku, su savo šarmu. Ten visada, kaip pro tas stebuklingas duris filme, pereini į kitą erą. Ir tik „Neringoje“ pamatai tokių personažų: vyresni vyrai kumpomis nosimis ir megztiniais po švarkais, vidutinio amžiaus moterys, kurios pietauja vienos ir valgo Kijevo kotletą. Viskas ten vyksta lėtai. Aptarnavimas irgi lėtas…

Pusryčiai baigiasi 11 valandą (taip mums ir reikia), renkamės iš pietų meniu. Aš visada pasirenku gerai, nes „Neringoje“ tikrai nereikia valgyti jokių egzotiškų dalykų. Čia yra visuotinė problema – kai nori įtikti visiems, neįtinki niekam. Nesuprantu, kam „Neringa“ bando turėti modernius, užsienietiškus dalykus savo meniu, pavyzdžiui, aštri krevečių ir vištienos sriubą su kokosų pienu. Aš tokių dalykų „Neringoje“ gyvenime nežsisakinėčiau, bet va, mano sesė ir Anna – abi optimistės – užsisakė tos sriubos ir… Aš išsirinkau bulvinius blynus ir jie visada ten yra geri, kaip ir cepelinai, ir Kijevo kotletukas, ir sriuba burokėlių, ir koldūnai.

Restoranas ruošėsi pietums, tai kai ateini tame prieblandos laike priešpiet, nereikia tikėtis ir greito aptarnavimo. Prie mūsų, pavyzdžiui, priėjo, kai jau garsiai pasiskundžiau vėliau atėjusiai Odetai, KAD TAIGI NIEKAS NEPRIEINA.

„Neringa“ gyvuos ir „Neringa“ yra gerai, bet gal šios vietos žavesys ir yra toks, kad ten visi užstrigo laike???? Ir tą sriubą reikia išimti iš meniu, na kam tie visi modernumai? Vystykite vieną vagą – vintažinių patiekalų ir viskas… Aš tai esu truputį nevykus, nes labai gėdinuos piktintis, o va mano sesė todėl ir yra aukšto lygio vadovė, kad moka padėt visus į vietą ir sako taip, kaip yra…

„Ta sriuba su grietinėle, o ne su kokoso pienu! Ir be to, yra visiškai drungna, o vietoj aštrumo (nes aštri turėtų būti pagal aprašymą) įdėjo bazilikų…“, – diagnozavo Odeta labai labai piktu tonu. Sriubos nevalgė, o aš, truputį riebalus sugėrusi servetėle, nėriau į savo bulvinius blynus. Lašišos prie jų daug, grietinės dar daugiau, na ką, verta vien tik dėl tų blynų ir atmosferos į „Neringą“ eiti. Ir viskas ten gerai, tas lėtumas yra ir „Neringos“ šarmas.

O dabar toliau, po bulvinių blynų ėjau į kitą susitikimą, už sankryžos gatve paėjusi. Tai jei „Town“ yra sex and the city, „Neringa“ – Kaukazo belaisvė, tai „Alive“ yra Netflix…Todėl, kad naujas, modernus ir turi visą meniu veganams.

Aš tik nežinau, iš kur tie visi restoranai traukia pinigus, nes patikėkite, aš truputį nusimanau, kiek kainuoja įrengti restoraną, tai ten tikrai buvo išleistas vienas kitas euras ir jokių baldų iš europalečių. Restoranas buvo pilnas ir įrankiai brangūs, ir indai, ir duonelė individualiai atnešama čia pat kepta, su nuostabaus skanumo užtepu (humusu pavadintas), bet skanesnis, nei aš moku padaryti. Žodžiu, na labai džiaugiuosi, kad pilnas, kad gražus, kad vegetariškas ir noriu, kad klestėtų…

Tai aš ten paėmiau sriubos. Va čia tai buvo aštri daržovių sriuba su visais savo skoniais ir prieskoniais. Žino šefas, ką daro. Ir pabaigai riešutiniai triufeliai… Skanesnių nesu valgiusi ir viskas kainavo kaip už tokią kokybę – juokingai mažai. Tokia, štai, įvairovė mūsų studijos kaimynystėje, Gedimino prospekte. Valio. Lankykit ir palaikykit.