Apskritai pietavimą „laikau“ truputį ponų ir biudžetinių įstaigų privilegija. Angliškai net yra toks terminas – „Ladies Who Lunch“, kitaip tariant, tai ponios, kurios tikrai neužsiima tokiais nesąmoningais dalykas, kaip ėjimas į darbą nuo aštuonių trisdešimt ir dalyvavimu susirinkimuose. Jos gyvena savo rimtu, tai yra rūpinasi vaikais, namais, šunimis, savimi ar labdara. Joms gauti atlyginimą mėnesio pabaigoje nėra jokio poreikio, nes yra ir kitų pajamų šaltinių: sėkminga karjera anksčiau ir geros investicijos, koks nors fondas ar tas pats banaliausias šaltinis – sutuoktinis… Oi, jau išsiplėčiau, kaip dabar spėsiu parašyti, kur valgiau pietus ir tiesiog norėjau ten pasilikti gyventi? Nes net negalėjau patikėti, kokia sąmoningo, švaraus, gražaus, pozityvaus Vilniaus sankaupa yra ta vieta.
Tie pietūs nutiko neplanuotai, nes mes „Beatos virtuvėje“ dirbam daug ir pietų už studijos ribų išeinam retai, per retai turbūt. Tą dieną praėjusią savaitę buvo baisus oras, kai ir lijo, ir snigo vienu metu, ir jau buvau begrįžtanti į studiją po kažkokių reikalų, kai sutikau pulkelį kolegių ir jos pasivadino mane pietų, į VEGAFE, Totorių gatvėje.
Štai ir atskleista vieta. Aš NEBUVAU ten BUVUS, tikrai atsilikus kaip reikalas esu. Manau, net ir Užkalnis ten nėra buvęs, nes ko jam ten eiti, jei ten tikrai anei steiko, anei mėsainio nėra… Nes jau iš pavadinimo aišku, kad cafe yra VEG – tai reiškia VEGETARIŠKA. Bet tai man tuoj viskas pasidarė aišku, nes šios kavinės šeimininkė – Aistė yra kultinė asmenybė, tikrai kultinė, nes ji viena pirmųjų, galima sakyti, užrašytos vegetarinės virtuvės motina. Prieš daug daug metų, taip pat seniai kaip ir aš, Aiostė pradėjo rašyti genialų, nuostabiai informatyvų ir išsamų blogą apie jogos mitybą. Aš esu buvusi kitose Aistės kavinėse, yra tokia senamiestyje, kur reikia nusiauti batus. Žodžiu, ši moteris žino, ką daro, nes aš daugiau nežinau, kas geriau ir daugiau būtų rašęs apie vegetarišką maistą ir taip protingai. Va, prašau jums, dar kartą pasitvirtino – kai darai kažką nuoširdžiai ir ilgai, ir tikrai iki gelmės domiesi, tai viskas eina gražia lygia šaka.
Todėl, kai ateini į tą restoraną pietų metu, tai pirmas klausimas AR BUS VIETŲ? Nes jis yra artipilnis. Ir ten pilna ne ladies who lunch, o ladies who work and lunch ir gentlemens who work and lunch. Ten mačiau ir keletą pažįstamų veidų, pavyzdžiui, buvusį ministrą, ir reklamos versliukų ryklelius ir karpius, ir šiaip žmonių su protu ir veikla gyvenime.
Aš nemanau, kad jei valgai mėsą, tai nusikalsti Viešpačiui ir pats tampi truputį bjauresnis, bet ten ta atmosfera tikrai yra kažkokia lengvesnė, nors tu ką. Gal ir interjeras padabintas visokiais paveiksliukais su augaliukais, ir balti stalai ir šiaip, viskas lengva.
Ką jau ir bekalbėt apie maistą???? Aš pasakysiu tik vieną dalyką – galiu būti vegetarė ir noriu ja būti, bet tuomet turiu gyvent toje „Vegafe“ ir ten atsikraustysiu su savo visa šeima, kad galėtume valgyti jų gaminamą maisttą. Pati aš nemoku ir neturėčiau tiek fantazijos, beje, vos nenusipirkau Aistės knygos, bet susilaikiau, nes ir taip esu sau liepusi mažiau vartoti. Tai mes pietums valgėme špinatų sriubą, kuri buvo turtinga špinatais, o paskui teko rinktis tarp plovo su moliūgais bei anakardžiais, ir lenkiškų bulvių ir varškės kukulių. Tai tie kukuliai, patys suprantate, suviliojo stalo daugumą, nes tas oras už lango taip pat turi įtakos.
Valgėm, čepsėjom, džiaugėmės, aš dar pasiprašiau salotų, kokias valgė prie kito stalo. Tai salotos buvo ne salotos, o spiralizuoto moliūgo mišrainė su namų gamybos majonezu ir slyvomis. Aš viena nebūčiau įveikus porcijos, bet visos bendrai…..
O pabaigai – buvo tortas. Nuostabus. Ir dar Laura, kuri dažnai lankosi ten, ėmė ir pareklamavo, kad ten yra pačios skaniausios panyro (saldaus pieno varškės sūrio) spurgos… Ir mes pasiėmėm tų spurgų. Taip taip, o jūs galvojot, kad jei vegetariškas maistas, tai tik lapeliai ir malti grūdeliai? Tos varškės spurgos, tai visa laimė, kad mūsų buvo daug, todėl viską įveikėme, bet aš asmeniškai, nežinau kur dar skanesnių spurgų rasti Vilniuje… Tai va, svajoju, kada vėl galėsiu ten eit pietaut.
Noriu DARRRR…
