Rimtai – kur dingo buitis? Pamenu tokį multiką suaugusiems – sėdi ant uolos akmens amžiaus medžiotojas, skaito eiles savo išrinktajai, o ta šalia brūžina puodą. Po to tą patį daro viduramžių riteris, šių laikų klerkutis, o moteris vis brūžina puodą. Galiausiai eiles mylimajai skaito jau svečias iš ateities. Sklando jie erdvėlaivyje su skafandrais, o paskui moterį atplaukia puodas ir garsiai džeržgiantis šveitiklis…

Filmuko akcentas kiek kitas, bet prisiminiau, nes atsivertus naują žurnalą mane staiga persmelkė suvokimas – nebepamenu skaičiusi nors vieną straipsnį, kuriame egzistuotų buitis, būtų pripažintas jos neišvengiamumas. Nežinia, dėl žurnalistų ar jų herojų, bet kasdienybė ir jos rutina kaip aptarimo objektas yra išnykusi. Aš jau mėnesį nedirbu, mano gyvenimas smarkiai, smarkiai pagerėjo nuo to laiko – gerai miegu, daug bendrauju, skaitau, skaniai valgau – bet būtinybė siurbti niekur nedingo.

Ar apie buitį reiktų rašyti? Nebūtinai, bet kai paskutinįkart pirkau dulkių siurblį, pasigailėjau išsamiau nepasidomėjusi šiuolaikinių siurblių privalumais – konsultantės patarimai atsakymų į klausimus nedavė, ir dabar siurbiu aparatu, kurį noriu kuo greičiau pakeisti. Būtų pravertęs nuobodus ir techniškas straipsnis apie tai, kaip išsirinkti tinkamiausią siurblį iš trisdešimties.

Skaitau apie pažįstamą žurnale – Dieve, kokia išmintis ir koks dvasingumas! Be ironijos. Jos kasdienybės mantra – apie harmoniją ir balansą. Dieną pradeda kelione su vaikais iki šaltinio, vietoj rytinio dušo – maudynės upėje, darželio muštrą keičia prasmingais, ieškojimų ir atradimų kupinais pašnekesiais, ne jie mokosi iš manęs, o aš iš jų, o kad žinotumėt, kaip jiems patinka muziejai! Mintis nuramina meditacija pievoje, na, gal dar jogos pratimai. Gamina pagal ajurvedą, bet nė kiek nesijaudina, jei vaikai nepavalgo – svarbu, kad po ranka būtų sveikų užkandžių. Akcentuoja būtinybę klausytis gamtos ritmo, gyventi juo, keltis ir gulti su saule, tačiau spėja dar ir filmą nufilmuoti, planuose – dvi knygos ir trys parodos, tiesa, neseniai rado naują aistrą – tapybą ant šilko, nes keramiką kaip ir išaugo. Pomėgis siūti išaugo į verslą – tas ekologiškas trikotažas, pasirodo, patiko ir draugėms, bet nenorim plėstis, norim, kad parduotuvėlė ir toliau išliktų ne prekybos vieta, o vieta jaukiai išgerti arbatos.

Arba kitas portretas – labai daug dirbanti tarptautinės kompanijos viceprezidentė, per mėnesį uždirba kiek aš per metus, laisvai kalba šešiomis kalbomis, mokosi septintą, gyvena lėktuvuose, vadovauja biurams trisdešimtyje šalių, bet be iššūkių jaustųsi apkerpėjusi. Todėl bėgs jau trečią maratoną šiemet, šįkart – Niujorke, va, baigia subėgioti nebežino kelintus bėgimo batelius. Bėgioja kasdien, dažniausiai – vakare, paupiu užmiesty, nors kelionėse tenka treniruotes perkelti į ankstų rytą, kad aštuntą jau būtų biure. Taip, dėl darbo šeima nukenčia, bet juk svarbiau – praleisto laiko kokybė, o ne kiekybė? Labiausiai jų šeima mėgsta orientacinį sportą, nespjauna ir į kitas pramogas, bet seniai nebevaikšto į tuos lėkštus vakarėlius, iš kurių žurnalai vėliau daro komiksų puslapius. Juk kur kas geriau susikrovus tik būtinus daiktus spontaniškai visiems išlėkti į Nidą, Dievo kampelį žemėje, kur kaip tik baigia restauruoti šimtametę močiutės sodybą.

Aš skaitau ir galvoju – tai kaip jos viską spėja? Ka-da? Viceprezidentė gal samdo namų šeimininkę, bet ta menininkė? Ir apskritai – ar joms kada nors skauda galvą? Nervina idiotai kolegos? Pykstasi su mama? Suserga vaikai ir griūna visi planai? Neturi jėgų ne tik pagaminti vakarienei, bet net ir burbtelėti vaikams „labas“? Tas nepriekaištingas manikiūras ir skaisti oda irgi atima laiko, žinau iš patirties. Man reikėjo pasikeisti vieną sušiktą lemputę mašinoje, su visais nuvažiavimais į servisą iš dienos dingo dvi valandos.

Todėl aš galvoju, kad buitis su visomis užknisančiomis smulkmenomis yra vis dėlto nuvertinta – atseit, nieko įdomaus, visi vienodai siurbiam ir skalbiam, geriau pakalbėkim apie tą naują parodą. Bet yra minutės grožio ir buityje, kai gali paskęsti mintyse plaudama rankomis indus (nes per tekantį vandenį vis tiek nieko negirdėti), meditacijai prilygstančiam procesui, kai reikia smulkiai supjaustyti  kalną daržovių, raumenų ir sąnarių maudime išplovus langus, bukam spoksojimui į teliką lyginant skalbinius, ar kai galų gale užsikeli kojas ant sofos ir žinai, jog ši dar bent dešimt minučių išliksianti tvarka – tavo rankų su sugadintu manikiūru darbas. Tad kai kitąkart žurnalistė manęs klaus apie planus, aš nebedarysiu klaidos sakydama „norisi nuveikti ką nors prasminga“. Geriau papasakosiu jai, kiek grožio yra užknisančioje, bet niekur niekada nedingsiančioje buityje.