Dabar norėčiau pabambėti truputį. Pradžioj pasakysiu šitaip: man labai patinka rašyti šį blogą. Man dar labiau patinka gaminti ir labai patinka, kai ką nors sugalvoju ir pavyksta, ir visiem patinka. Man nesvarbu komplimentai, nes kai jie fake – iš karto matosi, man patinka, kai žmonės būna laimingi, valgydami mano padarytą maistą. Blogą šitą rašau daugiau nei metai. Šiaip esu užimta iki kaklo, bet kas neužimtas??? nors šiaip, manau, tikrai yra žmonių, kurie pvz. turi kiek tik nori laiko skaityti knygas, darytis manikiūrą, rašyti ilgiausius įrašus bloguose ir panašiai… Aš blogui šitam laiko randu vakare. Maisto prifotkinu ir prigaminu turbūt kokius keturis kartus daugiau, nei jo patenka į eterį. Štai vakar buvo draugai – sunday lunch tradicinis vyko. Apie angliškus sunday roast turiu būtinai kada nors parašyti išsamiai, nes ir fotkių, ir receptų turiu, bet kažkaip man tokiam dalykui reikia spec. pasiruošimo ir nuotaikos, nes rašyti reikia ilgai ir daug. taigi vakar valgėm labai sakyčiau, pavykusią ilgai keptą ėriuko koją, marinuotą su kuminu, citrina, raudonėliu ir kosminiu kiekiu česnako… šeštadienį padariau, sakyčiau, labai pavykusias ančių kojeles, kurias troškinome porte su įvairiom daržovėm ir perlinėm kruopom… perlinės kruopos, kaip žinia, mano labai jau mėgstamas dalykas…. oi, ir dar labai puikią žuvį folijoje su indiškais prieskoniais ir apie Tomo mėgstamiausią mokyklos laikų desertą chocolate sponge with chocolate custard turiu parašyti. Bet tai kur man rasti to laiko? ir dar visiem tiem, kas skaito šį blogą?… o man Jūs, visi mano mieli skaitytojai, labai patinkat, ypač, kai komentarų paliekat ir mano begales paliktų klaidų randat… prie ko aš čia dabar suku? o gi prie to, kad man reikia kažkaip pagerinti savo šitą blogą. bet aš tokia kompiuterinė beraštė, kad man net baisu prisipažinti… ir tiesą sakant, vietoj to, kad knaisiočiaus po visokius settings ir layout ir t.t. (kurių nesuprantu) aš mieliau parašau… taigi, būtinai reikia pagerinti čia šitą mano kampą, žodžiu, dulkes nupūsti ir baldus perstumdyti, juk pavasaris…. aišku, aš didelių dalykų nepadarysiu, bet linkus į tuos lietuviškus ir ne blogus, kuriuos skaitau ir kuriuos mėgstu, turbūt tikrai reikia įdėti.. o ko dar reikia? mačiau, žmonės pasidaro visokių ten kitokių stebuklų ale paskutiniai komentarai ir visokie klausimai, ir anonsai.. bet ar šito reikia? ar reikia, tipo, kur nors kampe užveisti skyrelį: šį mėnesį skaitykite????? tai ko gi reikia šitam baldų perstumdymui ir pagerinimui šioj mano virtualioj virtuvėj??
nu ir prirašiau aš čia dabar…. bet tikiuosi, kad pavyko suprasti, ko aš čia dabar puškuoju…. t.y. verdu, taigi ta proga, kad jau daug priviriau įžanginiame tuščiažodžiavime, apačioje bus receptas, praktiškai nereikalaujantis jokio kepimo, virimo, troškinimo ir t.t. na, ne visai taip, bet labai minimaliai.. Šiandien važiavau į svečius tradiciškai pas vieną draugę, na, eilinė popietė: mamos geria arbatą ir plaka liežuviais – vaikai žaidžia. prie arbatos kažko reikia, aš namie sausainių paprastai nelaikau, į parduotuvę tingiu eiti, tai ko neiškepus pačiai ko nors, juk easy…
bet pamatau, kad neturiu kiaušinių, galima ir be kiaušinių sausainius išsikepti, bet aš jau kai ką kito užmačiau… ir išėjo toks suspaustinis šaldytuvinis avižinis batonėlis (padėklas), kurį galima susipjaustyti, kaip nori ir vadinti, kaip nori… batonėlis kvadratėlis whatever…Receptas užrašytas čia.
Labas, Beata! :)) tavo riešutinius/kokosinius batonėlius darydavau pagal originalų receptą, bet šį kart neradau (!) pirkti saldinto kondencuoto pieno, tai nusprendžiau išmėginti saldintą kondencuotą pieną su kakava. Ir rezultatas tikrai geras :)) namiškiai sakė jiems gal net skaniau nei su paprastu kondencuotu pienu. Tai įsitikinau, kad ekspermentai ir šiokie tokie nukrypimai kartais priveda prie geresnio rezultato 🙂 Labai ačiū už visus receptukus, Tu šaunuolė! :)))