Kartais tu turi kautis dėl savo svajonių ir nepasiduoti

Štai kokia skambi antraštė, bet tik taip ir galiu pradėti. Visų pirma jei turite kokią nors labai labai noriu idėją, tai reikia nepasiduoti ir siekti, nes jei išliekti atkaklus tai gauni. Galbūt ne viskas susiklosto taip kaip norėjai, bet pasiekimo ir malonumo jausmas garantuotas. Taigi dabar labai atvirai ir be jokių pagražinimų, apie tai koks buvo ilgas kelias iki ašutinės mano tašės, kurią aš dabar nešiojuosi visur ir visada. Ne tik aš…

Pradžia: vis einam į parduotuvę ir turgų taip? Iš ten nešulius reikia parsinešti, taip? Kame? Plastikiniuose maišeliuose?? Oi ne…mane tie plastikniai maišeliai tiesiog slegia, nesakau, kad jų neturiu, turiu ir tikrai per daug. Man patinka turėti apsipirkimo tašę. Ir kai Lietuvoje dar niekas nematė ir negirdėjo apie džiuto (augalas iš kurio karnos gaminama tekstilė, sukamos virvės) tašes, jų jau buvo prisidarę visi supermarketai ir parduotuvės Didžiojoje Britanijoje. Aš tiesiog jas įsimylėjau, turiu ir turėjau visokių dydžių ir spalvų. Jos – būtinas dalykas. Na ir tada aš pagalvojau, o kodėl negaliu turėti savo??? Tai aišku, kad galiu, Tomas buvo paprašytas išsiaiškinti kas jas gamina ir po kiek. Kol išsiaiškinom (kad minimalus užsakomas kiekis yra didžiulis) ir t.t. , gerb. “Maxima” išleido panašius krepšius po penkis litus… Ir visi mano patarėjai, puolė man įrodinėti, kad jau dabar tai viskas, tu su “Maxima” nepakonkuruosi, kas pirks tavo kai ten parduodamos taip ne visai brangiai…

Žodžiu, mano projektas buvo metams padėtas į lentyną…Bet aš nepasidaviau, nuėjau į tokią parodą Londone ir susipažinau su dar vienais gamintojais ir dar kartą pamėginau laimę. Buvo išrinktas piešinys, ir kaip kokia ožka sakiau, man nesvarbu uždirbsim ar pradirbsim krepšų REIKIA. Perdaviau vairą Bronelei, ji tada jau susisiekė pradėjo derinti ir t.t.

Dabar truputėlį apie jų kilmę. Tuos krepšius visada gamina indijoje, jie gauna mūsų piešinį ir tada Indijoje pagamina. Mažiausias užsakomas kiekis yra, berods , tūkstantis. Aišku, jei užsisakai šimtus tūkstančius, tai tada ir kaina kita, bet mes pradžiai apsistojome prie minimalaus. Išsiuntėm piešinius, sumokėjom pinigus ir pradėjom laukti…

Laukėm laukėm, laukėm laukėm, tris mėnesius kantriai, tada jau pradėjom skambinti ir klausinėti, tai kada kada tos mūsų terbelės atvyks? Na sako, atsiprašom bet gamta iškėlė audrą ir konteineris su tašėm kažkur užtstrigo…Turėjo pralaukti audrą. Na ką mes paprastos moterys gi nenuvažiuosim dabar į Indiją pasiimti, laukėm toliau. Galų gale dar užtrukusios ant bangų Lamanše ėmė ir atplaukė.

Terbelės gražumas neišpasakytas, ta rožinė spalva vien žvilgetelėjus iš karto kelią nuotaiką, kokybė tikrai kokius tris kartus geresnė, nei supermarketuose, o ir dydis – optimalus, nei per didelė, nei per maža, tokia elegantiška, kad neatrodytų kad nešate didžiausius nešulius, o ir nėra čia ko moterims sunkių nešulių tampytis.

Aš jų jau kokias penkiasdešimt sunaudojau pati, dar penkiasdešimt išdovanojau (o gal ir daugiau), dabar jų truputis dar liko….Tik dėmėsio yra vienas dalykas, kurį turite žinoti, jos turi tokį hmmm… na kaip čia pasakius kvapelį, sako gamintojai, kad tai natūralus džiuto kvapas, bet mes tai žinom ir įtariam, kaip kokios Ms. Marple, kad iš tiesų, tai kažkas pakeliui tą kvapą įvarė joms. Tos, kurias aš nešioju, tai jau be kvapo, nes ji ilgainiui išsivėduoja. Bet pradžioje, tai jis truputį, na kaip čia pasakius, kaip pas bobutę palėpėj…

Bet tai gal čia tik mažas nesusipratimas? Pati tašė yra nereali…nerealiausia, aš su ja gyvenu, tai jei jūs nebijote iššūkių ir esate pasiruošę ją išvėdinti, prašom. Bronelė ją beveik už savikainą atiduoda, kad tik visi laimingi būtume.

Tai va, štai toks ilgas ir duobėtas kelias iki mano svajonių terbelės. Užtruko tik kokius keturis metus ir ji su manimi, buvo verta laukti. Taip kad ,mielos moterys mano, nepasiduokite, kad ir ką jums kas sakytų.