Kalakutienos kepaliukas su saldžiom bulvėm ir kinva, arba Netikras zuikis praturtėjo

Kavos aparatą aš turiu tik savo namuose, lofte-virtuvėje, Vilniuje. Ir juo nepiktnaudžiauju, nes man kava nusuka galvą. Nesu kovotoja prieš kofeiną, bet kava per daug nesimėgauju. Kartais klampus espresso yra tai, ko reikia nepamirštamai vakarienei užtvirtinti, arba pieno puta plaukianti latte yra geriausias nešulys, kai braidai po parką su šunimi, kuris iki ausų yra išsimurkdęs purve kaip koks Glastonbury festivalio dalyvis…

Kava būna visokia: kartoka ir rūgšti, per stipri ir per silpna, ir aš jokia kavos ekspertė, bet tikrai manau, kad šią temą reikėtų išplėsti ir pasidomėti, kas ir kaip, bet čia dalykas ateičiai. Aš turiu savo mėgstamą kavos vietą, man patinka ten ruošiama kava, nes yra švelni, o daro ją italai, ir ne kokia amerikiečių frančizė… (Apie Lietuvoje užderėjusias kavos vietas, tai atskira kalba. Dėl kavos, tai nežinau, bet dauguma jų išsiskiria reto negražumo kepiniais ir lenkišku pienu… Taip taip taip, lenkišku pienu, aš kokius keturis kartus pastebėjau, kad pienas yra iš lenkiškais pavadinimais „mleko“ išmargintų tetrapakų – o čia dar viena tema ateičiai.)

Taigi, mėgstamą kavos vietą renkuosi iš dviejų: viena, kur arčiausiai, joje visada LABAI stipri kava, išgeriu puodą ir makt galva nuo pečių, nieko negaliu daryt, sukasi planetos, o va štai šalia esančių italų kava – man pats tas, tinkamo stiprumo ir tokia švelni, jokio kartumo, puikiai subalansuota. Aš apie šios kavos gerumą kartą dešimties minučių pokalbį apturėjau su viena kosmetologe sporto klube, kur lankausi. Ji yra italų kilmės, gyvenusi Romoje ir t. t. Sakė, kad visur kavos gėrė, bet ten jai geriausia. Aišku, kavos aparatas yra itališkas…

Bet ne apie kavą aš norėjau parašyti, o apie pokalbį, kurį užmezgiau su kaimynu belaukiant kavos… Kaimynas – vyno žinovas, apie jį jau rašiau. Tai kaip tas sausis einasi? Kokie apsisprendimai? Kokie pasikeitimai? Jis sakė, kad truputį švelniau elgiasi su vynu: „Išgeriu taurę… Tada išgeriu stiklinę vandens, pailsiu, nepuolu atidarinėti naujo butelio… Na ir dar raudonos mėsos vengiu, valgom daug daržovių“. Taigi, matote, jokių ekstremalių pasikeitimų, tik nedideli, bet tinkamos krypties žingsneliai.

Taip ir aš sekmadienį iškepiau didelį kalakutienos kotletą, kurio skonis visaip pagerintas: daržovėm ir gerom kruopom. Juk žinote, koks buvo mano tas netikras zuikis – aš jam ir šoninės negailėjau, ir svogūniukus prieš tai pakepindavau, ir morkytėm pagardindavau, tik tada kepdavau, ir ne iš kokios liesos kalakutienos, o iš normalios kiaulienos… Vien tik iš kalakutienos netikras zuikis išeina toks labai jau liesas, o va štai su saldžia bulve ir kinvos kruopomis – pats tas. Juk paprastai į kotletukus babytės ir mamytės deda visokias batono riekes, piene ar vandeny pamirkytas… Jų reikia ne tik dėl to, kad mėsa ilgiau „grotų“, bet ir tam, kad drėgmę, kuri išsiskiria kepant, sugertų ir suklijuotų viską vienovėn. Taigi aš nusprendžiau savo kalakutienos zuikį praturtinti tarkuota saldžia bulve. Kas tai yra? Na galbūt ne visose parduotuvėse Lietuvoje jų būna, bet tai yra ne kas kita kaip batatas – saldi pailga šakninė daržovė, kurios vidus dažniausiai būna oranžinis. Ji iškepa greičiau nei bulvė ir turi mažiau krakmolo, be to yra visokių sveikos mitybos propaguotojų rekomenduojama kaip stebuklinga daržovė. Kuo gi ją pakeisti? Galima būtų morkomis, bet morkos yra kietesnės ir ne taip sėkmingai įsilieja į bendrą kepinį. Puikiai tiktų moliūgas, jei dar turite kur nors rūsyje.

O dabar apie kinvą. Galima įsigyti specializuotose parduotuvėse Lietuvoje. Kinvos, prieš ketverius ar penkerius metus Anglijoje buvusios tik specializuotose parduotuvėse, dabar galima aptikti ir didžiuosiuose supermarketuose… Kinva nėra grūdas, kaip mes įpratę, kad kruopos yra grūdai, bet žolė, kupina visokios gerovės. Sako, kad ji iš visų kruopelių yra pati kruopiausia… Tai yra, turi daugiausiai mums naudingų dalykų… Kas norės patyrinėti, pasiskaitys daugiau čia… O jei kinvos nėra, tai žinote ką? Ogi grikiai labai puikiai tiks. Nes grikiai taip pat labai stamantrūs, skanūs ir kupini gerovės… Štai toks tas spalvotas ir kruopingas zuikelis iš kalakutienos pavyko. Ir žinote ką? Keturių asmenų šeimai beveik dviem vakarienėm užtenka (aišku, priklauso nuo valgytojų apetito ir užmojų).

Receptas – čia.