Štai jau kelinta savaitė kaip filmuojame laidas, todėl daug daug dirbu, kaip bitė devyndarbė triūsiu prie keptuvių ir puodų. Jei kam ruduo ir siejasi su depresija ir kokiu tai apsnūdimu ar pasyvumu, tai man – tikrai ne. Sukuosi taip, kad net prakaitas žliaugia, o apie jokias depresijas, tai nėra laiko nei sapno sapnuoti.

Negana to, kabinasi kosulys… Jis, kaip visada, pačiu nelaiku ir ne vietoj – kaip ir visos blogo būdo aplinkybės aplanko nekviestos, į krūvą susimetusios ir visaip kaip prieš žmogų susimokiusios. Paradoksalu, kad štai visai neseniai su vienu sveikatos žurnalus „Sveikas žmogus“ kalbėjomės apie sveikatą, paskaičiau visokių patarimų, kaip ją tausoti ir – va prašom, kosulys…

Beje, žurnalas „Sveikas žmogus“, kurio niekada gyvenime nepirkau, nustebino kaip labai malonus ir turtingas informacija. Tai va, paskaitykite (interviu kopija – žemiau)…

Ir skubu anonsuoti šeštadienio laidą – bus tikro smagumo ir ypatingumo laida: kaip pristatyti lietuvišką virtuvę užsieniečiui… 🙂 Taip ir žinojau, kad apsidžiaugėte – aišku, kad šitą klausimą yra tekę spręsti turbūt kiekvienam ir dar ne po vieną kartą… 🙂

Interviu žurnale „Sveikas žmogus“

Su Beata kalbamės apie sveiką mitybą, keliones, šeimą, ateities planus ir, žinoma, – maistą.

Aktorių dažnai klausia, kaip jie atskiria, kur baigiasi vaidmuo ir prasideda jie patys, ir atvirkščiai. Kaip Jūs atskiriate, kur prasideda ir baigiasi gaminimas dėl malonumo ir kur tiesiog gaminti reikia  – pietūs, vakarienė…

Vakar per porą valandų, po kojomis besimaišant vaikams ir šuniui, turėjau pagaminti vakarienę ir iškepti desertą dvidešimčiai žmonių. Vakaras buvo ir įtemptas, ir malonus, o tokiomis akimirkomis vis pagalvoju: „kaip norėčiau viską daryti lėtai ir paniūniuodama…“ Tačiau stengiuosi gerai jaustis ir susitvarkyti su situacija, kokia ji yra tuo momentu. Iš tiesų gana sunku nubrėžti tą liniją – kur malonumas, o kur tiesiog reikia. Reikia jausti malonumą ir tada, kai gaminti tiesiog reikia, ir problemų nebus.

Tiek knygose, tiek laidoje dažniausiai siūlote pasigaminti nesudėtingus, paprastus patiekalus. Ar ateityje neturite planų išleisti įmantresnių patiekalų knygos?

Receptų pasirinkimą diktuoja mano gyvenimo būdas ir aplinkybės, todėl jie yra pritaikyti prie gana įtempto gyvenimo tempo. Turiu du mažus vaikus, o dabar dar ir šunį….

Vis dėlto mano knygose yra ne tik paprastų ir greitai pagaminamų patiekalų receptų – yra ir tokių, kuriems reikia šiek tiek įgūdžių. Tačiau visada pabrėžiu, kad viskas yra paprasta ir nesudėtinga – viskas priklauso nuo požiūrio.

Kaip vertinate paskutiniųjų metų kulinarinių knygų bumą?

Bumą vertinu teigiamai, pati esu kulinarinių knygų mėgėja, jas kaupiu kaip asmeninę biblioteką ir turiu turbūt arti dviejų šimtų. Dar tiek pat senų ir naujų žurnalų – man įdomu stebėti, kaip keičiasi klasikiniai receptai ir metodai. Kulinarinės knygos man yra tarsi apsėdimas – jų niekada nebus gana.

Na, o pasirinkimas yra didžiulis, ir skaitytojas pasirenka tai, kas jam yra artimiausia ir tinkamiausia.

Kuriai virėjų grupei – profesionalų ar mėgėjų – priskiriate save?

Neskubu savęs priskirti nei prie profesionalų, nei prie mėgėjų, nors teoriškai galėčiau save vadinti profesionale. Tarptautinių žodžių žodynas sako, kad profesionalas – tai žmogus, turintis profesiją ir iš jos besiverčiantis. Lietuvoje labai svarbūs diplomai – aš turiu ir žurnalistės, ir virėjos diplomą, o knygos ir televizijos laida yra mano darbas.

Tačiau iš tiesų man sunku klijuoti etiketes ir sau, ir kitiems.

Socialiniame tinkle „Facebook“ turite daugiau nei 20 tūkst. gerbėjų, dažnai su jais bendraujate, atsakinėjate į klausimus. Kas yra Jūsų skaitytojas ir žiūrovas?

Jaučiu malonumą, bendraudama su žmonėmis, – galėčiau visą dieną „sėdėti“ tinkle arba tinklaraštyje ir atsakinėti į klausimus, bendrauti. Labai vertinu ir branginu savo skaitytojus, stipriai jaučiu atgalinį ryšį ir jų palaikymą. Be jų – aš niekas, todėl visada galvoju apie tuos žmones, kurie mane skaito ir žiūri. Manau, kad aktyviausios skaitytojos yra mamos.

Pakalbėkime apie sveiką mitybą. Daugeliui ji vis dar siejasi su žaliomis salotomis ir vegetarizmu. Kas yra sveika mityba Jums?

Man sveika mityba yra pusiausvyra, vaisiai, daržovės ir visko po nedaug. Nesu linkusi į kraštutinumus, bet keletą kartų per savaitę vakarienę gaminu be mėsos. Taip pat visuomet stengiuosi įsiklausyti, ko manęs prašo mano organizmas, ir tai jam duoti. Manau, žiemą daug daugiau žmonių mieliau nori ir valgo sriubą, o ne salotos lapą.

Kokius produktus, patiekalus, gaminimo būdus galėtumėte pasiūlyti skaitytojams, norintiems gyventi sveikiau, tačiau taip pat norintiems nepamiršti mėgstamų, tradicinių patiekalų ar visiškai atsisakyti mėsos ir saldumynų?

Manau, ir mėsos, ir saldumynų reikia. Seniai nustojau kovoti su savimi ir bandyti griežtai save apriboti, kadangi ribojimas yra visiškai neveiksmingas dalykas. Visada uždraustas vaisius yra saldžiausias. Tačiau jei sau pasakai „galiu suvalgyti visą šitą saldainių dėžę, man niekas nedraudžia, bet aš renkuosi jų nevalgyti ir pasimėgauti tik vienu“, – tai yra daug veiksmingiau.

Taip pat manau, kad labai svarbūs yra pusryčiai, nors kartais pati juos praleidžiu. Žinoma, svarbu valgyti daug daržovių ir vaisių: neįsivaizduoju dienos be obuolio. Galiausiai manau, kad svarbu gaminti maistą pačiam.

Ar savo šeimoje praktikuojate sveikos mitybos principus?

Stengiuosi vaikams įkalti į galvą, kad saldumynus galima valgyti tik retkarčiais, kad svarbu gerti vandens, visada liepiu valgyti daržovių ir obuolių. Pusryčiams verdu košes arba valgome sausus pusryčius, kartais savo sumaišytą granolą (saldus grūdų ir sėklų mišinys su riešutais). Manau, jei viską valgysim subalansuotai, – turėsime sveiką mitybą. Žmogui reikia visko po truputį.

Filmuojate laidą, rašote tinklaraštį, dalinate interviu, auginate mažus vaikus… Banalus, tačiau natūraliai kylantis klausimas – kaip viską spėjate ir ar nekyla noras kiek pristabdyti? O galbūt atvirkščiai – didžiuojatės esanti puikus šiuolaikinės sėkmingos moters „šeima ir karjera“ pavyzdys?

Kiekvieną savaitę turiu parašyti receptų savo ir laidos puslapiams, keletą kartų atnaujinu tinklaraštį, rašau skiltį moterų žurnalui. Taip pat inicijavau labdaros akciją su „Maisto banku“, kuriai reikėjo skirti nemažai laiko. Spaudai rengiu kitų metų savo kuriamą kalendorių, nuolat galvoju ir bandau receptus savo naujai knygai. O kur dar vaikai, vaikų namų darbai, užsiėmimai, susitikimai su draugais? Dabar gyvenu labai intensyviai, bet džiaugiuosi, kad galiu dirbti tada, kai vaikai mokykloje. Praėjusiais mokslo metais pati mokiausi kulinarijos mokykloje, tad Izabelę tik nuvesdavau į mokyklą, o dabar galiu ir pasiimti – man tai labai svarbu. Manau, kad nėra nieko neįmanomo, tačiau nereikia turėti iliuzijų, kad galima visu tempu siekti karjeros ir tuo pat metu būti tobula, viską spėjanti ir daug laiko su vaikais leidžianti mama. Šiuo metu yra intensyvus laikas, ir kažkaip stengiuosi viską, kaip galiu geriausiai, sutalpinti.

Ką galėtumėte pasakyti nedirbančioms, namuose vaikus prižiūrinčioms moterims arba ką patarti tokioms kaip Jūs – skubančioms, patiriančioms?

Manau, kad laikas, praleistas kartu su vaikais, arba pertrauka, kurią moterys padaro susilaukusios vaikų, yra nuostabus laikas. Tuos metus, kai Izabelė buvo kūdikis, aš prisimenu kaip trumpas ir tobulas atostogas. Metai ar dveji yra labai nedidelis laiko tarpas.

Tačiau moteriai yra svarbu realizuoti save ir už šeimos ar vaikų ribų, turėti kažką tik savo. Tai gali būti ir mezgimas, labdaringa veikla ar kokių nors planų kūrimas.

Ar dar studijuodama kada nors pagalvojote, kad už kelerių metų turėsite kulinarinę autorinę laidą, leisite knygas, rašysite tinklaraštį… O gal savo karjeros kelią įsivaizdavote visai kitaip?

Neturėjau iliuzijų tapti nei „Panoramos“ žurnaliste, nei kokios nors rimtos politinės laidos apžvalgininke – mano būdas ne toks. Nors savo darbą televizijoje pradėjau kaip žinių korespondentė, visada vakare lyginu, žiūriu serialą ir, jei pasitaiko graudi vieta, verkiu (juokiasi) – va čia mano rojus. Nežinau, ką reikės daryti, kai pasibaigs (juokiasi).

Kuo save matote po penkerių, dešimties metų? Kulinarinių knygų, laidų, interneto svetainių imperijos savininke? O galbūt turite kokių nors kitokių idėjų, planų ateičiai?

Na, tikiuosi, kad po penkerių ar dešimties metų būsiu išleidusi dar dvi ar net tris knygas. Taip pat norėčiau turėti laidą, kurioje susipintų ne tik kulinarija, bet ir kelionės, praplėsti prijuosčių kolekciją. Tačiau tai yra profesiniai pamąstymai, o ne jie yra svarbiausi. Svarbiausia, kad aš ir mano šeima, mylimi žmonės būtume sveiki. Jei būsime sveiki – viską galėsim padaryti.

Kalbino Milda Urbonaitė