8241
Beatos virtuvė

Grožis nereikalauja aukų – jam reikia tik laiko – kaip pasiruošiu ekranui

(1)

Šiandien parašysiu apie vaizdą kurį matote ekrane, ir kaip jam pasiruošiu. Jau kiek prisiklausiau dabar komplimentų, kai startavo laida,  kad net nežinau, kur juos visus sudėti. Gal į sekciją? Po stiklu ir gėrėtis? Reikia mokėti juos ir priimti, nes dažnai nemokame. Nors man labai svarbu kaip atrodau (dažniausiai sau ir būnu graži arba tiksliau, kai būnu sau graži, tai iš karto geriau jaučuosi, arba kai gerai jaučuosi, tai ir būnu graži, ir atvirkščai), niekada „nestatau“ grožio kaip pirmos kortos. Ir aš, ir jūs esame sutikę tokių moterų ir vyrų, kurie yra tiesiog nenormaliai gražūs. Tokie, nuo kurių negali atitraukti akių, jie tiesiog yra tokie: tobuli, be trūkumų, kažkokie  magnetiniai. Gali būt net nepasidažę, nuogi – jie tiesiog traukia, gali į juos žiūrėti kaip į tortą vitrinoje, aš esu sutikusi tokių moterų. Joms nėra lengva gyventi, nes visi jas sutikę iš karto atidaro stalčus. Tai aš tikrai niekada tokia nebuvau ir nebūsiu. Visada buvau ta, kuri stora ir faina. Tai va, nereikia ča dabar pulti ir rėkti: „oi, ne ne ne ne ne ne ne ne ne, Beata, tu ne stora“. Stora ir faina, sakau faina, nes stora… Nes jei esi iš karto toks nepakartojamai gražus, tai nebereikia jau ir to fainumo vystyti viskas ir taip ant lėkštės.

Tad ne per išvaizdą padariau karjerą, nors išvaizda nėra bloga, sakyčau esu simpatiška, o kai padažyta su gražiais plaukais ir gražia suknele, tai ir graži, žiūriu į jus sau iš ekrano. Aš kadagi save dažniausiai matau kaip normalų žmogų, tai ta moteris, kurią matau per teliką penktadienio vakarais, yra išgražintas „aš“. Daugiausiai juoko ta moteris kelia mano šeimai… Pavyzdžiui, mano vyras Tomas negali pakęsti, kai aš per teliką pradedu dainuot, kaip, tarkim, dainavau Andriui Mamontovui arba kažkada su Katažina rėkiau. Mano vaikams juokinga kaip aš taip, tokiu pastatytu balsu, pasakoju apie pomidorus ir salierus, o jie gi, oi, yra matę mane dar ne tokiu tonu kalbančą. Tai va, bet vis tiek, ta moteris ekrane esu aš, mano tas paradinis gražusis aš, gražioji, iščiustyta mano versija, kuri dirba visišku maksimumu: spinduliuoja geras emocijas ir nuotaiką (taip taip, spinduliuoju, nes myliu žmones ir tik nuoširdžiai tai spinduliuodamas gali tikėtis, kad kitas pagaus, aš tikrai esu tokioj geroj nuotaikoj, kaip ir atrodau, nes tokioj nuotaikoj esu).

Tada aš dar visada nueinu išsiplauti galvos ir susisukti garbanų pas profą Jevgenijų, ir po to dar su mano veidu valandą dirba ir blakstienas klijuoja Vilma, o tada jau laikas vilktis kokią gražią suknelę… Na, negaliu gi ekrane būti su treningais ar timpomis. Taigi, kai man parašot laiškus, kad: „Beata, kokia jūs graži, kaip gražiai jūs atrodot ir t.t.“, tai aš žemai lenkiuosi ir dėkoju, ir pridedu, kad tikrai jokių aukų ča nėra, tik laikas, kurį turiu skirti tam ekrano vaizdui išgauti.

Taigi, kadangi grožis įdomu visoms, tai prašom, mano tos dienos kai filmuoju laidą rytinė grožio rutina:

  • Retai bet yra pasitaikę, kad prieš viską dar sugebu pasportuot, bet ča taip buvo iš 8 kartų du, tai gal nesiskaito???
  • Šiaip, mano rytas filmavimo dienomis prasideda lygiai taip pat, kaip ir kiekvienas mano rytas ir vakaras pastaruosius pusę metų – Hariuko maitinimu. Maitinu jį mamos pienu ir dar ketinu tai tęsti. Tada aš dar pieno pagaminu, kad būtų ką valgyti, kai mama spinduliuoja kameroms, o H atvaziuoja tik pietų… Tai va, košės ir tikras maistas dabar labai gelbėja…
  • čia prašom vieno ryto selfis kai abu su pižamom

  • Tada aš. Dušas, rūbų ir daiktų susirinkimas, visada vežuosi iš namų kažką į studiją, tai pomidorus, tai galąstuvą, tai sukneles, tai kepimo skardas. Visada visada visada, niekada nebuvo tuščių rankų politikos ir matyt, kad nebus.

  • Dar aš vežu  vaikus į mokyklą.
  • Po mokyklos važiuoju pas Ženia, jis man plauna galvą, mes kalbame apie cepelinus ir blynus, arba ką matėm žmonių žurnale, ir jis man džiovina galvą. Mano prodiuserė Vilma perduoda Ženiai linkėjimus ir liepia dėt daugiau priemonių, kad garbanos neišsisuktų. Tai jis deda tų priemonių ir garbanos laikosi.
  • Tada varau į studiją. Ten vienas toks kabinetas, kuris yra ir darbui, ir sandėliukas, ir grimerinė. Ten sėdu į sostą ir prasideda – Vilma daro stebuklus. Kadangi tiek skubu, kad nėra laiko fotkintis, tai nespėju nusifotkinti prieš ir po.

  • Kaip Vilma mane dažo? Turi atkalus ranką kaip reikalas. Padažo taip, kad ačū Dievui, neatrodau kaip dabar madingos youtube’rės ir kitos madingos make up meistrės. Neatrodau kaip Kardashian ar kokia nors pupytė, atrodau kaip graži ir nebūtinai per daug prisidažiusi moteris. Tai man patinka, nes nu negi aš dabar pradėsiu pūst tas lūpas? Nebūkime juokingos, būkime suaugusiomis moterimis. Mes su Vilma tokios ir esam – normalios moterys, ne fifos, moterys ir mamos, su smegenimis. Vilma, beje, ištekėjusi už mano seno draugo ir kursioko Justo… Na, bet užteks istorijų, tik pabaigai pasakau – ir ji, ir aš turime po tris vaikus, panašaus amžiaus, jauniausi vos kelių mėnesių skirtumo. Tai su Vilma turim apie ką pakalbėti ir pažvengti, ir ji mane padažo labai gerai. Puikiai. Ji tai daro kažkaip stebuklingai (išduosiu paslaptį – priklijuoja blakstienas)…

  • Tuomet einu rengtis. Apie rūbus nuomonę turi visi. Režisieriui Vytui patinka, kai aš esu moderni moteris. Labiau na, tokia kaip gyvenime, su džinsais ir marškinukais. Vilmai (prodiuserei ir draugei) patinka kai aš fėja su įliemenuotomis suknėmis, tai ieškom bendrų taškų. Dažniausiai laimi suknės, nes aš jų daugiausiai turiu… Visi rūbai, su kuriais mane matote ekrane, yra mano pačos išsirinkti ir nusipirkti Anglijoje. Dažnai būna drabužių iš mūsų su Odeta bendro „fondo“… Neturiu aš kantrybės ir noro lakstyti, rinkti drabužius, paskui juos vežti atgal ir kitaip skolintis. Jei aš ekrane kalbu ir gaminu kaip sau, tai ir rūbai noriu, kad būtų mano, o ne skolinti, tokia yra mano politika, paprasta… Tai štai, nepraeina nė kokios 2 gražinimo valandos ir kokios 4 valandos šiaip bendro pasiruošimo, ir aš jau stoviu prieš kameras ir pradedu kalbėti non stop. Kalbu tai tikrai labai daug, tiek noriu pasakyti (jauču pareigą pasakyti), kartais dėl to nervinu visus, tai Vytas rodo man ženklais, kad dėčau daugiau taškų… Nes daugiausiai vargsta montuotojas Ričardas, kai reikia sumontuoti tą mano kalbėjimą į vieną laidą.
  • Tai tiek apie grožį…aš sakau, jokių aukų – tik laikas…

galėsit patikrinti ar matosi tos valandos ekrane ar ne, laida penktadienį 19.30 🙂

 

Print Friendly
Komentarai
  1. Ieva parašė:

    kažkada skaičiau apie moters ir vyro skirtingą lauko ar žiūros horizonto suvokimą. Tai atsakymas į klausimą, kodėl moterys kitaip suvokia ir kitaip kalba. tai buvo pavadinta kažkaip ‘poli… kažkas’, maždaug ‘daugiareikšmiškumas’. Tai reiškia, kad moterys pasakoja apie daugelį dalykų vienu metu ir būtent mato daugelį reiškinių vienu metu. Viskas tarsi pinasi į kažkokias reikšmių pyniavas iš smulkmenų. O vyrai viską mato visai kitaip: jie kažkaip išgrynina atskirus pavidalus, jų pasaulis žymiai monolitiškesnis ir iš stambių ‘mono’ pavidalų, tai yra iš atskirų, pavienių, su kitais mažiau susijusių. kartu tai rodo, kad moteris yra socialesnė, atsidavusi pasauliui ir žmogui labiau, nei mąstanti apie jo prigimtį ir pagrindą. O tai daro vyrai. Aš irgi labai daug kalbu ir iš karto apie viską… Manau, tai labai moteriška.

Palikite komentarą: Ieva



Mūsų draugai:
Visos teisės priklauso Beatai Nicholson. | Pagaminta beLEDO.