„Ciao, braške, susitiksim kompote.“ Vaikų darželio leksika pradedu pasakojimą apie šlovingiausią rūmų kurtizanę — braškę. Įspūdingų formų ir viliojančią, blizgančią ir apčiuopiamą, sultingą ir kvapnią… Nors ir kaip stengtųsi subtilioji avietė, jai niekaip nepavyksta nurungti varžovės ant karalių stalo: braškė visada laimi.
Braškė — beveik visų vasaros svajonių išsipildymas. Ji — ir namai, ir audringas romanas vienu metu. Kai pasipila iš visų kampų braškės (ne, ne tos, atvežtos iš tolybių, o tikros), akivaizdu — vasara tikrai atėjo. Ar yra joms abejingų? Žinoma, ne. Todėl prisiminsiu kažkada buvusias savo atostogas Anglijos pietuose pačiame braškių sezono įkarštyje. Ir tuoj pat patvirtinsiu, kad tikrai visi į Angliją lekia šių uogų skinti. Aš ten irgi tą patį dariau… žodžiu, yra tokių ūkių, kur atvažiuoji ir prisirenki sau derliaus į krepšelį, tada eini pas prižiūrėtoją, pasisveri braškes ir susimoki už tiek, kiek prisiskynei. O palaima tu braškių lysvės šventoji, ar gali būti kas nors maloniau?! Ir jokių ten varlių nerasi, ko nepasakyčiau apie savo tėčio braškių lysvę. Ir tos eilės nesibaigiančios, braškės didžiausios! Britai yra truputį kvanktelėję dėl braškių ir labai didžiuojasi savosiom, tad jei perki supermarkete, ant saloj užaugintų ryškiai užrašyta: „English strawberries.“ Nes tik angliškos yra skaniausios, geriausios ir ypatingiausios. Iš tiesų gal net galėtume pasakyti, kad braškė — beveik nacionalinė uoga. Ir kadangi Vimbldono turnyras vyksta per patį jų sezono įkarštį — nenuostabu, kad Vimbldonas ir braškės yra kaip Jurgis Ir Kepurė… Šių uogų — įsivaizduokite — per čempionatą, kurio vis niekaip su visa braškiška galybe nepavyksta laimėti vietiniam žaidėjui, yra sušlamščiamos 25 tonos. Tačiau anglai nebūtų anglai, jeigu nevalgytų visko su grietinėle. Turiu pripažinti, jog tik nutekėjusi į šį kraštą supratau, kad net ir ledus galima valgyti su grietinėle, ne vien pyragus, desertus ir, savaime suprantama, braškes. Kažkaip aš augau jas dažydama į cukrų, užpildama pienu arba kefyru. Tačiau su grietinėle??? O, taip, grietinėle. Net ne kokia chantilly, kas yra saldinta plakta grietinėlė, o su paprasčiausia plakta ar neplakta, bet grietinėle. Derinys, aišku, pasakiškas, tik man kažkaip vis to cukraus norisi… Štai visai neseniai viena mano bičiulė anglė papasakojo apie savo patį slapčiausią vaikystės desertą — braškes su kondensuotu pienu. Pasirodo, tose platumose (anglų ūkininko dukra ta draugė mano) tai buvo mėgstamiausias vaikų desertas…
O kodėl gi nesudarius savo braškinių skanėstų dešimtuko? Štai aš tikrai ilgai netruksiu.
man skaniausia braškės su balzaminiu actu, ruduoju cukrumi, mėtomis ir juodaisiais stambiai grūstais pipirais. Šalia dar vanilinių ledų. mmmmmmmmmmmmmmm
Eligija, kaip skaniai skamba, dar niekad tokio recepto nebandziau 🙂 Reiks butinai isbandyti 🙂
va čia, jei nori, receptas: http://eligija.blogspot.com/2009/07/netiketos-braskes.html
Intriguojat su tuo balsaminiu actu pabandyt…
braskes sampane 😀 buvom cekijoj ir po labai karstos dienos pareje radom paliktas mum taures sampano su braskem, vajej vajej kaip skenu gardu buvo 😀