8241
Beatos virtuvė

Apie teatrą su vaikais ir Skrebutį

(4)

Viena bičiulė po nuotrauka, kurią įdėjau instagrame su spektaklio „Broliai Liūtaširdžiai“ programėle sakė – mano vaikystę pakeitusi knyga. Aš, nors skaičiau ir Liūtaširdžius, ir visas kitas Astridos Lindgren knygas, šios knygos atsimenu tik pavadinimą… Po šio spektaklio premjeros (na trečiasis spektaklis premjerinis) galiu pasakyti, kad tai, ką mačiau scenoje, į mano smegenų operacinį diską įsirašė ilgam. Žinote, mes dabar gyvenam informacijos pertekliuje – naujienos, žinios, vaizdai ir garsai į mūsų smegenis lenda visur, tad teatrui susirungti su visu šiuo triukšmu nėra paprasta. Bet teatras turi tai, ko neturi ekranas –  jis turi čia pat juntamą kito žmogaus energiją, žmogaus, kuris sėdi šalia, ir to, kuris transliuoja tai stovėdamas ant scenos. Tai, ką mačiau prieš tris dienas, vis dar matau ir dabar sėdėdama bei rašydama šį tekstą.

„Broliai Liūtaširdžiai“ rodomas Jaunimo teatre, pastatymas režisierės iš Danijos, spektaklis skirtas vaikams, jaunimui ir, žinoma, suaugusiems. Apie tuos vaikus tai atskirai reikėtų pakalbėti – nuo septynerių metų rekomenduojama eiti į šį spektaklį.

Tai aš ėjau su savo didesniais vaikais ir draugės/kolegės ėjo su vaikais. Vis tik teatre buvo daugiau suaugusiųjų nei vaikų. Taigi, kaip šiuolaikiniai vaikai moka ištverti (nes vienam vaikui reikėjo ištverti ir suprasti teatrą) ir iš viso – kada paskutinį kartą buvote su vaikais teatre? Aš tai visada lyg kokį pliusą sau užsidedu, kad tempiuosi juos į, pavyzdžiui, „Spragtuką“. Iš savo mamiškos patirties galiu pasakyti – vaikščioti su vaikais į teatrą labai lengva, na, ar pusiau lengva, kai jiems yra kokie 5 metai ir iki kokių 10 metų. Tada jau, manau, įeiname į tą paauglystės slenkstį, kur mamos siūlomos pramogos kuo toliau, tuo mažiau įdomios… Taigi, taip džiaugiuosi, kad buvau šiame spektaklyje, nes aš pati be Dalios Ibelhauptaitės operų ir baleto „Spragtukas“ į teatrą nueinu, sakykime, retai. Bet vis tiek manau, kad tai yra geriausia terapija ir maistas sielai, o sielą reikia maitinti.

Dabar apie Liūtaširdžius – kai jau patys eisite, paskaitysite, apie ką buvo ši knyga, o tema pagrindinė yra mirtis. Spektaklis vaikams??? Apie mirtį?? Mano kritiškiausio mąstymo draugė ironizavo: „Kur žiūri savižudybių prevencijos komisija?“. Iš tiesų, spektaklis tikrai jokiu būdu ne apie savižudybę, o apie amžinybę, meilę ir apie didvyriškumą, o man tai labiausiai apie brolišką meilę, kuri yra nesulyginama ir nepagaminama niekaip kitaip, o tik augant kartu vienoje šeimoje. Tas brolybės jausmas ir pasiaukojimas, ir baimė dėl kito yra įmanoma turbūt tik tokiame – kraujo ryšyje. Ėjau be jokių nuostatų, skaičiau gal tik kokį sakinį, kad vizualiniai ir audio sprendimai pagauna dėmesį ir emociją, bet mane tiesiog įtraukė, ir, žinoma, nunešė į tą paralelinį pasaulį. Jei klaustumėt, ar eiti? Tai sakyčiau eikite.

Man, beje, ir truputį išbandymas buvo, nes mano vyresnioji visaip muistėsi kėdėje, lyg būtų ten skruzdėlių padėta, dar nevengdavo išleisti vieną kitą gilų atodūsį, kurį galima būtų išversti kaip: „O tai kada baigsis???“. Tuo tarpu kitas vaikas, nors pradžioje parodė tokį lengvą nepasitenkinimą: „MAMA, KUR ČIA ATSITEMPEI??? AŠ GERIAU BŪČIAU LIKĘS NAMIE…“ Paskui įsitraukė ir sėdėjom apsikabinę, ir, manau, abiem buvo gera taip žiūrėti spektaklį.

Kažkaip apibendrinant norėjau pasakyti, kad aktoriai – meistrai, o ypač man ir visiems, matyt, įsiminė pagrindinį herojų Skrebutį vaidinęs Matas Dirginčius, kuris pabaigoje dar ir kaip muzikantas pasirodo. Žodžiu, norėsite paskaityt dar, tai čia geras interviu su aktoriais apie šį spektaklį, o jie sako, kad tai sapnas, kuriame leidžiama būti. Ir iš tiesų, šis spektaklis yra kaip sapnas, kurį tu stebi… ir truputį dalyvauji.

Print Friendly
Komentarai
  1. Giedre parašė:

    Brolius liūtaširdžius perskaičiau prieš 30 metų… iki šiol tas jausmas širdyje…

  2. ineta parašė:

    O kaip aš laukiau nuomonės apie šį spektaklį !
    Mano vyriausias sūnus, kuriams tuoj tuoj bus 9 m., skaitė šią knygą su didžiausiu malonumu. Sudomino ir brolį, kuriam dar tik 6,5 m. Abu labai nori eit į spektaklį. Dėl dičkio – neabejoju, jis skaitė knygą, supras apie ką spektaklis. O dėl mažesniojo – abejoju ir bijau, kad jam gali būti visiška mistika. Bet manau, kad surizikuosime 🙂

  3. Aurika parašė:

    Mieloji, nuostabioji Beata, Jūsų laidas žiūrėčiau ir žiūrėčiau. Jos tobulos, madingos, reikalingos. Jūs nuostabi, bet TAISYKITE KIRČIAVIMĄ. Juk ne „ciNAmonas“. Tokio žodžio nėra. Aš jumis žaviuosi ir tik todėl rašau.

Palikite komentarą



Mūsų draugai:
Visos teisės priklauso Beatai Nicholson. | Pagaminta beLEDO.