Iš tiesų tai biscotti yra tikras tikriausias džiūvesėlio pusbrolis iš Italijos. Kai užsienietiškasis puikuojasi kavinių ir kepyklų virtinose, išsipuošęs kuo tik nori – ir razinomis, ir šokoladu, ir riešutais, mūsiškis yra tik pieninis arba arbatinis, arba su aguonom.  Kartais ir džiūvesėliai ir biscotti būna tokie kieti, kad gali nusilaužti dantis ir važiuoti, susirinkęs juos į saują, pas artimiausią stomatologą… bet iš tiesų, man abu labai patinka, nes jie laikosi daug daug ilgiau, nei bet kokie kiti sausainiai (jei išsilaiko… ir pripažinkime, jie vis tiek iš sausainių klano)  ir pagaminimas yra „du plius du“ – sumaišai cukrų ir miltus, kiaušinius lengvai paplaki, riešutus (ar ką tik nori) sumeti-  viską permaišai ir – į skardą. Tiesa, visokių yra receptų ir visokių būdų kaip juos kepti, pjaustyti  ir  ko, kiek dėti ir pan. Bet esmė tokia: kadangi juose riebalų  nėra (yra receptų ir su riebalais, sviestais ir aliejais, bet biscotti tradiciškai kepami be riebalų), o cukraus daug, iš jų išdžiovinama visą drėgmė ir jie vienaip ar kitaip yra kieti ir traškūs. Arba galima kepti truputį trumpiau ir palikti viduriukus dar minkštus ir lankščius. Mes neseniai mokykloje išbandėme štai šį receptą ir  turiu pasakyti, kad nemačiau nei vieno nepatenkinto ar nelaimingo, einančio namo su maišu šitų džiūvėsių, paskui kas į kavą, kas į arbatą.. O mano draugė geriausia, kai pasiūliau jai namuose tų biskočių, sako, ne, nenoriu… bet po minutės – ai, gerai, duok, mačiau Porto turi, tai pamirkysiu. Man labai patinka, kai juos į Portą mirkai, paragauk, kaip skanu.

Iš tiesų, patikėkite, Porte pamirkyti biskočiai – nuostabus, nors šiaip tradiciškai yra poruojami su desertiniu itališku vynu Vin Santo. Bet ir arbatoje jie puikiai ištirpsta arba karštam šokolade.