Oro uostai ir lėktuvai man labai patinka. Visada. Aš labai trumpam atvykau į Vilnių, vos vieną kitą reikalą sutvarkyti. Pusantros dienos padirbau ir į lėktuvą. Visada turiu spaudos, knygų, žurnalų, kompiuterį, telefoną, ausines ir t. t. Spaudos kioske nupirkau cigarečių (žinau, gėdinga, išgyvenu siaubą, kai turiu jas pirkti, nes man labai gėda, tai būtinai pasisakau, kad perku jas Ritai, nes jas ir perku ne sau, bet vis tiek nepatogiai jaučiuosi, perku Ritai, Rita visada apsidžiaugia jų gavusi. Rita nesidžiaugia, kad vis negali mesti rūkyti. Negali ir viskas, bandė, bet negali). Cigaretės paimtos, supakuotos, lagaminas priduotas. Paimsiu skaitinių. Gal „Žmones”? Labai gražus viršelis su Jurgita Jurkute, ir skambi antraštė apie atsisveikinimą su TV (antraštę jau mačiau internete). Labai gerai, galvoju, pauzės visada į naudą, kokia protinga moteris. Graži ir protinga. Bet žurnalas jau išpirktas. Na nieko tokio, paimu „Panelę” ir žurnalą „Tapati”. Jį paskutinį kartą esu pirkusi prieš keletą metų. Esu pirkusi ne kartą. Man patinka jo tonas, temos ir jausmas. Nes ten rašo apie dalykus, apie kuriuos mainstream žurnalai niekada nerašo, bet ir neturi rašyti. „Tapati” yra specifinis nišinis žurnalas, kurį, manau, turėtų atrasti daugiau žmonių… Ir aš pati, kadangi jis nėra toks pastebimas, nebuvau ir nesu nuolatinė skaitytoja. „Panelę” paimu pramogai, ir šiaip dėl to, kad nors ir nebesu fanatiška „Panelės” fanė, bet manau, kad visada būsiu truputį panelė… Cha cha cha. Ir turiu pasakyt, kad „Panelė” man buvo kaip skanus saldainis, sužinojau ir pasijuokiau, niekaip nesuprantu, iš kur ir kaip jie randa tuos herojus? Na dėl to jie ir yra populiariausi… Dabar apie kitą žurnalą – „Tapati,” jį paėmiau, todėl, kad tiesiog noriu. Aš gana retai žurnalus perskaitau 80 proc. Mano draugė Vilma, kuriai kažkada pabėdinau kaip bobutė, ale kokie brangūs žurnalai šiais laikais, pasakė tai, ko niekada nepamiršiu: perverti žurnalą per valandą, gerai praleidi laiką versdamas žurnalą, valanda gero laiko už penkis litus ar dešimt litų yra gera kaina. Tikrai taip. Taigi nesiskundžiu, bet žurnalų neperku fanatiškai. „Moteris” žurnalą neretai perskaitau taip pat labai nuodugniai, nes rašo tai, kas man įdomu ir aktualu, bet šį kartą „Moters” taip pat nebuvo. Grįžkime prie „Tapati”. Ten randu net savo receptų… Cha cha. O jau net ir pamiršus buvau, kad jiems daviau keletą receptų… Bet žinote ką? Negalėčiau šią minutę rekomenduoti jums nieko labiau nei „Tapati” žurnalą. Jie jau ne vienerius metus yra leidžiami ir negaliu jais nesižavėti, ir dabar pirmu numeriu įsigysiu dvi jų rekomenduojamas knygas. Gero skaitymo…
O čia – mano interviu iš regioninės spaudos. Manau, regioninė spauda yra visada žavinga ir aktuali, nes kitokia. Taigi, atraskite naujus dalykus, visos naujienos visada įneša gaivumo, tiesa?
Štai prašom interviu iš „Alytaus naujienų”, dar iš praėjusių metų… (Tik dėl tos deivės… Na, aš savęs tai taip nepavadinčiau, bet jei apie kitą rašyčiau, tai tikrai kažką sugalvočiau panašaus… Cha cha cha)
Ilgėjantys vakarai įpareigoja veikti, laiką praleisti prasmingai. Vieni vakaroja prie televizoriaus ar su mėgstama knyga rankose, o kitiems smagiausia virtuvėje atrasti patrauklios išvaizdos ir gero skonio patiekalus. Kalbamės su televizijos laidų vedėja, kulinarinių knygų autore, žurnaliste Beata NICHOLSON.
– Pirmiausia trumpai papasakokite apie save: nuo ko prasidėjo Jūsų rašymas?
– Apie maistą pradėjau rašyti beveik prieš penkerius metus savo tinklaraštyje beatosvirtuve.lt, o šiaip visada mėgau rašyti. Mokykloje gerai rašydavau rašinėlius, esu humanitarinės pakraipos: pasakojimai, knygos, istorija – mano mėgstami dalykai. Iš tiesų mano mėgstamiausias dalykas yra rašyti, bendrauti, myliu žmones ir maistą… Patinka gaminti ir rašyti, taigi, ką aš dabar darau, yra mano abiejų mėgstamų veiklų rezultatas.
– Vieni rašo romanus, kiti kuria poezijos tekstus, o kaip Jums kilo idėja rašyti būtent kulinarines knygas? Kas tam įkvėpė ar paskatino?
– Na, mes juk gyvename bendraudami, vieni su kitais kalbamės ir perduodame informaciją tūkstančius kartų. Aš tai darau panašiai, kaip pasakočiau savo draugei tai, ką pamačiau ir ką sužinojau, kas man pavyko virtuvėje ar gyvenime, tik auditorija skiriasi. Parašyti knygą paskatino paprastas dalykas: visada norėjau būti žurnalistė todėl, kad patiko rašyti, studijavau žurnalistiką, dirbau televizijoje reportere, vėliau laidų vedėja. Vienų žurnalistų objektas yra politika, kitų ekonomika, o mano – virtuvė ir maisto gamyba. Kai ištekėjau ir daugiau laiko pradėjau leisti Londone, paklausiau savęs, kas yra kitas dalykas, kuris tikrasis, teikiantis man malonumą. Ir tai buvo maisto ruošimas… Man patinka gaminti, man patinka valgyti ir bendrauti, nesiskiriu nuo kitų, juk daugumai tai yra svarbu.
– Knygynuose jau pasirodė Jūsų trečiasis „Šeimos kalendorius 2013”. Pernykščio kalendoriaus tema buvo šeimos valgiai. Išduokite, kokia tema vyrauja ateinančių metų kalendoriuje?
– Šių metų kalendoriaus tema – sezoniniai valgiai, tačiau nėra vienijančios temos, yra visko: sriubų, salotų ir pyragų. Be tokio kalendoriaus sunkiai įsivaizduoju savo kasdienybę, anksčiau visada pirkdavau užsienietiškus, bet paskui pagalvojau, o kodėl gi mes Lietuvoje turime pirkti angliškus? Todėl pasiūliau išleisti savo šeimos kalendorių, kuriame šeimos nariai galėtų planuoti laiką. Visiems aiškiai matomi kalendoriuje surašyti darbai ir planai ne tik padeda nepraleisti vaikų vizitų pas gydytojus, nepamiršti draugų gimtadienių, nepražiopsoti susitikimų bei kitų svarbių kasdienių darbų, bet ir yra vienas geriausių šeimos susikalbėjimo būdų, padedantis iš anksto suderinti neretai labai skirtingus šeimos narių interesus.
– Žinome, kad esate labai veikli ir užsiėmusi asmenybė. Ne tik rašote, dalyvaujate įvairiuose projektuose, bet ir vedate laidą. Beata, kaip sugebate suplanuoti savo dieną?
– Planuoji ir suplanuoji. Aš kiekvieną dieną, o kartais iš vakaro susirašau darbus, nepradedu dienos be tokio sąrašo. Turiu skirtingas sistemas, iš tiesų tai tokią netvarkingą sistemą: surašau darbus, kuriuos turiu padaryti, nesvarbu net jei tai yra skalbiniai, o ne tik renginiai. Gerai planuojant ir taupant laiką galima padaryti daugiau, todėl negyvenu be užrašų knygutės. Mano pačios ir skaitytojų pageidavimu šiais metais bus išleistas ir stalo kalendorius-planuotė, kur, kaip man patinka, vienai dienai bus skirtas visas atskiras lapas: gražus, šiltas, moteriškas darbo kalendorius su fantastiškomis, įkvepiančiomis nuotraukomis.
– Labai intensyviai prisidedate prie labdaros ir paramos akcijų. Šiemet 10-oje, jubiliejinėje, labdaros ir paramos iniciatyvoje „Išsipildymo akcija 2012” pristatėte karštą šokoladą. Papasakokite plačiau apie šį sumanymą ir kodėl pristatėte būtent šokoladą?
– Manau, kad geriausias būdas panaudoti savo žinomumą – skleisti gerąją žinią ir skatinti žmones dalytis bei padėti kitiems, todėl neatsisakau prisidėti. Tai dalykai, kurie mane įkvepia ir veda, maitina iš vidaus… Šokoladas – labai spontaniškai ir natūraliai atsiradęs produktas. Jis labai kokybiškas ir gaminamas nuo kakavos pupelės Lietuvoje nedidelių socialiai atsakingų gamintojų manufaktūros „Chocolate Naive”. Tai aukščiausios rūšies rankų darbo šokolado drožlės be jokių priedų, be cukraus ir riebalų, tikras grynas šokoladas, kurį kiekvienas gali panaudoti labai kūrybiškai. Džiaugiuosi, kad šiuo kokybišku produktu dar galime prisidėti prie TV3 rengiamos „Išsipildymo akcijos 2012”.
Jeigu susidomėjote, daugiau apie šokoladą ir akciją dar rasite čia:
– Dar viena, gal kiek mažiau žinoma, bet svarbi, antrus metus kartu su „Maisto banku“ organizuojama iniciatyva „Kviečiu į svečius“, prie kurios irgi labai prisidėjote. Sakykite, ar šiemet akcija pasiteisino? Koks žmonių požiūris ir aktyvumas buvo?
– Tai tik antri metai, bet rezultatai jau beveik dvigubai geresni nei pirmaisiais metais. Žmonės paaukojo daugiau nei 25 tūkstančius litų. Žinant, kad „Maisto bankas“ 1 paaukotą litą paverčia 23 litų parama maistu, tai tikrai didelė pagalba skurstantiems žmonėms. Esu už mažus žingsnius ir ėjimą didelio tikslo link po truputį. Džiaugiuosi, kad įvyko labai įdomių vaišių, žmonės ne tik puikiai praleido laiką, bet ir išdrįso prašyti draugų, pažįstamų, kolegų paaukoti pinigų. Šaunuoliai!
– Kiekvienas iš mūsų turbūt vadovaujamės išminčiaus posakiu ar reikšminga citata. Jūsų gyvenimo kredo?
– Jei ne tu, tai kas? Jei ne dabar, tai kada? Geriau pabandyti, negu paskui gailėtis, kad kažko nepadarei… Ir dar, svarbu džiaugtis kiekviena dabarties akimirka.
– Ar ateityje ir toliau planuojate rašyti kulinarines knygas, ar turite ir kitų planų?
– Idėjų man netrūksta, labai patinka tai, ką darau. Esu sugalvojusi mažiausiai trijų knygų temas. Taip pat būtų įdomu kurti produktus, kaip kad šiais metais pasirodžiusios Beatos virtuvės šokolado drožlės. Man patinka kurti ir keistis, nežinau, kur mane nuves ateinantys metai.
– Su šeima gyvenate Londone. Ar neketinate sugrįžti į Lietuvą?
– Cha cha cha… Pastaruoju metu dažnai išgirstu šį klausimą. Lietuvoje būnu labai dažnai, mano vaikai – taip pat, nesijaučiu atitrūkusi nuo Lietuvos. Jaučiamės pasaulio piliečiai, kada nors tikrai norėčiau pagyventi Lietuvoje. Ji, be abejo, yra mano svajonių šalis.
– Ką patartumėte jauniems žmonėms, kurie turi užsibrėžtų tikslų, tačiau nedrįsta žengti to pirmojo žingsnio savo svajonių link?
– Visuomet bandyti ir nesėdėti sudėjus rankų. Geriau žengti vieną mažą žingsnelį, nei laukti, kol aplinkybės pasidarys šimtu procentų palankios, – taip niekada nebus. Patariu nebijoti svajoti ir veikti!
Kalbėjosi
Kristina GECEVIČIŪTĖ
